Bestiariumo istorija

Sveiki, pakeleiviai!

Svetainėje pateikiama Mindaugo Briedžio autorinė kūryba kol kas sudaro grupės muzikos branduolį, nors jo apipavidalinimas, be jokios abejonės, jau tapo visų rūpesčiu.

Vis tik praleiskime etapą, kuomet Mindaugas Briedis muzikavo mokykloje, priklausė tokioms grupėms kaip „The Unitazers“, „Raudonmedžio Rojus“ ir t.t. Čia svarbu tik paminėti, kad meilė dainoms įveikė nuolatinius aplinkos kaltinimus nerimtu užsiėmimu, išsiskyrimus su įvairiais muzikiniais partneriais, gąsdinimus bedarbio ir net benamio dalia. Kita vertus, muzikinė Briedžio karjera stagnavo ir dėl krūvos kitų užsiėmimų bei palaipsnio pasinėrimo į filosofijos studijas, kurios apibrėžė ir buities trajektorijas.

Kaip tik čia galima pasakyti, kaip Briedis atranda bardo muziką. Šį atradimą sąlygoja tiek buitinės, tiek ir poetinės aplinkybės. Iš buitinių galima paminėti tai, kad muzikuoti vienam kituose žanruose sudėtingiau nei bardo tradicijoje. Kita vertus, elektrinė gitara taip ir liko Briedžiui kažkokia technologinė mįslė, tuo tarpu akustika atrodė įveikiama. Taip pat nepamirškime įgimto daugeliui „pagrindinės rolės sindromo“, taigi norėjosi „nepaskęsti“ didesnėje roko grupės misterijoje, taigi tiesiog matytis. Briedi tuo metu jau gridėjo, kad jaunuoliai su gitaromis gražesni, o žmogaus tikslą persikelti į aukštesnę, ant-individualią struktūrą būtų palaikęs bažnytiniu letargu.

Tačiau yra ir kitas aplinkkelis, kuriuo Briedis pasiekia Bardo tradiciją, tikiuosi, neiškastas istorijoje istorijos dirvonuose gerokai vėliau. Visų pirma, tai pagarba kalbai, kurie Briedžiui skambėjo jau filosofijos, poezijos ir religijos knygų labirintuose. Dar daugiau – šiame žanre pagarba kalbai buvo legalu atmiežti ironija, produktyviu įžūlumu, absurdu, įvairiomis retorinėmis figūromis ir t.t., kas visiškai užbūrė Briedį, norėjusį pirmiau išeiti iš labirinto, nei sutikti Minotaurą. Pasirodo yra žaras, kuris ne tik leidžia pajusti muzikinio instrumento lytėjimo stebuklą (akustika), ne tik sutelkti įvairias kalbas (mokslinę, filosofinę, poetinę, religinę, buitinę, gatvinę ir t.t.) į vieną, bet ir įsileisti tokius žanrus kaip teatras, scenos happeningas, rečitavimas ir t.t., o taip pat roką, bliuzą ir kt. jau nuo Homero, keltų ir kitų istorinių liudijimų, bardas atrodė buvo ne malonumo, o pareigos (liudyti ir pasakoti pasaulį, priminti jį) įvaizdis.
Beje, būtent šis Bardo žanro „talpumas“ ir atskiria (Briedžiui) jį nuo „dainuojamosios poezijos“ tariamo sinonimiškumo. Ne, gražių eilėraščių nepanaudotoms melodijoms ir mergaitėms Briedis neieškojo.

Intuityviai suvokęs, kad norint groti reikia mokėti klausyti, Briedis valgo visą pasiekiamą, bet ne per daug alternatyvią muziką, nuo rusiško roko iki Pink Floyd, nuo bliuzo iki Erasure (pop ir rock skirtis post-sovietinėje erdvėje tuomet dar nebuvo nusistovėjusi, todėl neprarandama tai, kas suskirsčius priešingoje barikadų pusėje liktų vertinga). Atskirus lūžius sudaro tokios grupės kaip The Cure, Akvarium, Nick Cave, Deep Purple, Red Hot Chilli Pepers ir kt.

Laikotarpyje nuo 1995 (mokyklos baigimas) iki kokių 2001 metų Briedis retai ir abejotinai koncertuoja, tačiau groja su begale puikių muzikantu ir taip vis tik tobulėja. Panieką derėjimui keičia pagarba klausytojui, o melodijos, žodžiai ir sceninis nuoširdumas tampa skiriamuoju ženklu. Visus šiuos metus Briedžio kūryba daugiau ar mažiau, bet tik rusena (žaisti rokerį jau nebeįdomu, draugų vakarėliuose gitara irgi nepageidaujama kaip išskirtinio statuso fetišas).

Bet dainų daugėja, apie k jos? Paprastai tariant, dainos sudaro tarsi žaidimų aikšteles, kur vienas į kitą šnairuoja filosofas ir poetas. Filosofo užduotis išsireikšti kuo aiškiau. Tuo tarpu maksimali poeto užduotis – prakalbinti tai, kas neįkalbinama. Galite įsivaizduoti, kas darydavosi jiems susėdus kartu? Švelnu sakyti, kad kurti tokioje aplinkoje buvo linksma... Filosofas ir poetas? ... atrodo laikas prieiti psichologui, ar ne?

Tai įvyko vieną tikrai šiltą 2002 metų pavakarę Daukanto (VU, Prezidentūra, Vilnius) aikštėje. Tik tik Filosofijos doktorantas Mindaugas Briedis išeina iš filosofijos fakulteto ir iš matymo atpažįsta tik tik psichologijos doktorantą Evaldą Kazlauską. Pažinties iš matymo aiškiai neužteko pokalbiui, todėl spėjama, kad pasisveikinimą nulėmė doktorantūros tema, o gal senkančios senos studentiškos pažintys, o gal, kad vakarėjo... Briedis tuomet turėjo nuostabią savybe bet ką įkalbėti „keliems bokalams alaus“. Įsitaisę ‚Kolonų“ kavinėje būsimi daktarai aptarinėjo doktorantūros trukmę ir algą, kai kiek išgėręs Briedis įtikino Kazlauską paklausyti vienos savo dainos, kurią kaip tik „visai netyčia“ turėjo ausinuke.

Evaldas tuo metu ieškojo saviraiškos, o gal saviieškos galimybių, todėl du žmonės susitiko. Prasidėjo repeticijos, kurioms į naudą buvo ir pakankamai skirtingas pirmųjų grupės narių charakteris, abipusė akademinė pagarba ir bendras muzikinis skonis. Evaldas buvo grojęs akordeonu muzikos mokykloje, todėl Briedžio opusai sudėtingumu jo nepritrenkė. Nuoširdumu – taip.

Nuo tada apie tris keturis metus iki 2006 Evaldas ir Briedis pradžioje su viena, o po to kita fleita, (taigi, trio) jau duoda stabilesnius pasirodymus gyvos muzikos Baruose Vilniuje, kartais akademinei publikai. Šiuose pasirodymuose jau yra tai, ko reikia – pasiruošimas, kiek improvizacijos, nekaltas atsitiktinai išsirinkto klausytojo pašiepimas ir pan. Tačiau link 2007 metų viskas vėl pradeda stagnuoti, fleitos viena po kitos palieka trio, intensyvėja akademinė draugų veikla, apninka abejonės.  

Ir štai vieną šį kartą šaltą Gruodžio vakarą (2006 12 06) senojoje „Užupio kavinėje“ Briedžio trio (vis dar su fleita) pasirodymą per pažįstamus pakviečiamas įrašyti muzikinis genijus Ignas Juzokas.
Atskirai verta paminėti, kad kol Juzokas nedidelėje kavinaitėje remdamasis, kaip įprasta, profesionaliu požiūriu, išstato visą stalą užimantį mikšerį, pasiunta kavinės vadybininkas, mat likus pusei valandos iki koncerto žmonių nėra, o mikšeris atrodo kaip pasinaudojimas kavine studijos tikslais. Tačiau Briedis atsiprašo, pasiūlo „kelis alaus“, be to, pradeda rinktis žmonės ir viskas prasideda. Reikia pasakyti, kad vakaras išėjo puikus - ir žmonėms pavykos ateiti, ir grupei sugroti ir Juzokui įrašyti, ir vadybininkui uždirbti.
Matyt, tai tik spėjimas, kažkoks krislas krito į Juzoko ledinę (muzikinio profesionalumo prasme) ausį-širdį tą vakarą sukiojant rankenėles (sako, gal tik viena daina). O gal tai įvyko vėliau, tvarkant įrašus namie, bet rezultatas buvo pakalbis su Briedžiu ir vyriškai, be jokių didelių pažadų prasidėjusi sesija muzikos akademijos koncertinėje salėje (kurioje Briedis įrašams grojo vienas tuščioje salėje, taip dar labiau įsijausdamas į neprasimušančio muzikanto vaidmenį).
Nors sesijos metu nepavyko nieko doro įrašyti, išaiškėjo, kad „kažkas čia yra“ ir ko trūksta. O trūko gitaros (Briedis pagaliau perka „Hohnerį“), išbaigtų dainų aranžuočių ir repeticijų. Visa tai aiškindamas, Juzokas nejučia nuo mikšerinio pulto pereina prie kontraboso, kurį buvo įvaldęs anksčiau už garso režisieriaus diplomą ir prasideda...

Grupės (dar vis be pavadinimo, o vėliau (bet laikinai) 'Bestiariumas") debiutas įvyksta 2008 metai kavinėje „Balti Drambliai“, ne už ilgo pardedami albumo „Žmonės. Garsai“ įrašai. Nors koncertinė veikla nėra dažna, tačiau galima išskirti tikrai mielų ir svarbių grupei datų:

Soliniai Briedžio laurai festivalyje "Bardakas '06" (2006 03 21), priimti iš S. Bareikio rankų su labai šiltu palinkėjimu.

Pasirodymas tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai aš“ (2008 10 14) (beje, Briedis dar su savo trio šiame festivalyje jau prieš metus buvo išskirtas kaip neoficialios programos „atradimas“ – žodis, kurio jis visada drovėsis),

Gausus koncertas  „Brodvėjuje“ (2008 12 10),

baigiamasis „Senamiesčio Žiogo“ koncertas Kaune kartu su G. Storpirščiu ir O. Ditkovskiu (2008 09 10),

Įdomūs vakarai kartu su akademinės aplinkos žmonėms technikos bibliotekoje ar uždaruose salonuose.

2009 metų vasarą grupę palieka I. Juzokas, tuo pačiu netenka prasmės kiek pabodęs pavadinimas "Bestiariumas". Ne tik jo, bet ir savo vietą užima smagus instrumentalistas Jonas Srėbalius (dūdmaišis, cimbolai, būgnas ir kt.), kuris ne tik atneša naujų spalvų, bet ir suteikia naują kvėpavimą. M. Briedis, Evaldas ir Jonas jau parengė koncertinę programą, sėkmingai ją pristatė Mokytojų namuose (Vilnius, 2010 02 27) ir planuoja įvairias su muzika susijusias veiklas (įrašus, projektus, koncertus ir pan.).

2010 04 16 didžiojoje Mokytojų namų salėje su grupe debiutuoja puiki smuikininkė ir klavišininkė Aušrinė, tikrai praturtinusi grupę muzika ir nuotaika.

Laukiame jūsų tai šen, tai ten,

M. Briedis