Briedžio dainų tekstai
Kartais įdomu atskirai įsigilinti į tai, kas prie geros muzikos atrodo tik kaip fonas. Kita vertus, šiuos muzikinius tekstus reikia atskirti nuo eilėraščių.
NAUJAUSIOS dainos "Sargas" tekstas:
Sargas
Iš po mano baltų delnų
Šiandien vėl pakilo žiogas
Bet neliūdėsiu, juk man vaidenasi
Dar gyvi žmonės
Menu šaltam rūme vieną jaukų kambarėlį
Sargas visų pamirštas, nuo gyvybės pamėlęs
Visą naktį tirta
Kaip kinų skambalėlis
Jis seka ir užrašo, kad jau įsčiose žaibavo
Kad štai protezai, o štai - bėgimo takelis
Mėsa ir kaulai nesvarbu
Sargo namely
Bet net lokiai nusileidžia nuo kalnų, kai alkani
Žiūrėk, sargas meldžia malonės
Gana gerti-arti, laukia žmonės
Ir tie žmonės kaip kelionės
Čia keistai susiėjo mergos ir bernai
Tik budelių žmonos padažytos
Tarnaitei riteris, o poniai
Bažnyčia
Čia visiems neįtiksi, pavyzdžiui, tėvams
Mylimiesiems, kolegoms ir draugams
Viskas lyg tęsiasi, bet tartum per slėpynes
Bet nesakykit, kaip tirštėja daiktai! Kaip mes klykiame!
Kai slėpynės mus kas nors randa
Laiko dekupažas ir niekas sielų nesendina
Bet dažniau
Skylės ir kaiščiai
Pliusą padailinus kryžius ir raiščiai
Mintys juodos, nors skruostai dega skaisčiai
Ir štai ryte veidrodžiui gana
Baterija jau įkrauta
Ar apėjęs budėjimo ratą aš rasiu tave?
Mano gulbė pragydo iš džiaugsmo
O gal tai aimana?
Dabar judėk ledu dengdamas upokšnių vandenį
Transvestitas
Aš pabudau nuo keiksmažodžių lauke
Mano namas ugnyje, užtai visa šeima greta
Lūpos ieško lūpų, nors snapai kaip paukščių
Kaip karstai iš priekio išgaubtos lūpų raukšlės
Ir tiktai senas transvestitas man pasakė palei rytą „tavo sapnas dinamitas“
Matėsi – gera iš akių ne iš akies, linksma iš širdies, ne iš peties
Mano viščiukai išbiro į kiemą, į vaikystės sniegą
Juos vejuosi per vasarą, per žiemą
Juos skaičiuoju pro ašaras po vieną
Dievas pradeda, aš amžinai užmiegu
Ir tiktai senas transvestitas man pasakė palei rytą „tavo sapnas dinamitas“
Matėsi, gera iš akių ne iš akies, linksma iš širdies, ne iš peties
Laisvanaktis
Puse mėnulio nutapyta danguje
Nugara iš meilės sudraskyta
Įdomu, kas jame?
Lapų šnarėjime, kūno aliejuose
Nesijaučia rudens
Tai gelbėk mėnulį iš vandens
Vakarėliai nurims
Nešiosim vandenį naktimis
Aprasoję stiklai
Vaikai, jaučiuosi kvailai
Nubėgo vandenys mano akių
Girtas laikas juos praskyrė užguitos atminties amžinumu
Rodyklės pervėrė akis ir užvertė ratu
Vakarėliai naktims
Vandenys nurims
Aprasoję stiklai
Jaučiuosi keistai
Vienuolis
Būna gyvenimų, kai vieni spjaudo, kiti tave gaudo
Užsimoja Dievas su tavo likimu
Veidrodį greitai pernešė gatvėmis
Paliko piemenį per metrą sušalti nuo namų
Vis klausinėji, kas atsitiko mano akims
Tas pats kas tavo grožiui ir kai kurioms viltims
Ar mes svajojom gyventi namuose
Kuriuose vaidenamės mes?
Dar atsimenu kaip stiklas ir metalas tik šildė rankas
Patys virėme alų, tempėm gitarų stygas
Istorijos likimas keistai susiklostė
Mes pynėm Marijai kasas
Traukiniai
Susitiks traukiniai
Išsiskirsime ramiai
Laikas sustatė jų bėgius šalimais, bet greta
Vienam vakarai, kito iešmą suks svetima ranka
Bėgiai nutiesti per greit
Tik kunigai mašinisto draugai
Šventi paveikslai man primena – laikas namo
Rankovėje tikra dar liko atgaila, aš kirsiu ja
Užsidegė laužai
Ar tik nepamiršai
Tai paskutinė naktis prieš užkopiant viršun
Bet kalno kontūrai neišsikleis
Ir rytas neateis
Jei paskutinę naktį nieks mūsų neteis
Miela mergaitė
Miela mergaitė
Trumpa šokdynės juosta
Kruvina nosytė
Vaikiška skaičiuotė
Pik pik, tėti, nesupyk
Op op, mama, nesvajok
Pirk mirk žemės nusipirk
O po to išsiskaičiuok
Jau didelė mergaitė
Akys remia lubas
Lūpose malda
Greta miega kažkas
Ne, netikėk – netekėk
Neišsiduok, neatsidusk
Saulele, nepatekėk
Mylimasis, nepabusk
Geriau lėk, jos peteliške, lėk
Jai ne dvidešimt, turėtum paskubėt
Per atmintį sparnais nuplazdėk
Pirmą jos akių vasarą paliesk
Medžiotojas berniukas
Užspaus aukos meilės centrus
Tu nepyk ant jo, Dieve
Tėvai aukštai slėpė žaislus
Gaila, kad kiti gali elgtis
Su juo taip kaip elgėsi jis
Pastalės džinas
Bus visagalis jei iš butelio išlys
Geriau lėk, jo asilėlė, lėk
Jam ne dvidešimt, turėtum paskubėt
Per atmint kanopytėm nukaukšėk
Pirmą jo akių vasarą paliesk
Šventoji inkvizicija
Labas
Naktis uodžia dieną, o tu man ne priešas
Bet juk tik suaugusiems tiek gana
Pasikelk raganos skraitą ir aš nupiešiu
Ne, ne ant lentos
Ne kreida
Kai ragana šaukia, ji iš tiesų kviečia
Nereikia kraujo, todėl tik vandens ir ugnies
Inkvizitorius baudžia, šypsenos šviečia
Jos burtas jam nereiškia staigios mirties
Kaip įprasta aukščiau jos rankų plaunu savo rankas
Nesurišo kraujas, todėl tik ratilai vandeny ir ugnis
Naikina pėdas
Dėkingumo pilno Auksaburnio Tverečiaus daina nežinomam medžiui
Auksaburnis Tverečius tvėrė gyvius ir tai, kur jiems būt
Sidabro Dama tai matė, bet tik rytą suprato – negalėjo užsnūst
Auksaburnis Tverečius kūrė muziką, bet vertė žmones klausyt
Sidabro mada greit praėjo, uždarė čiuožyklą, kurioj mokė teisingai parkrist
Gal ir man atleisti savo vaiką nuo mirties?
Gal kaip su ja, su manim, gražiausi metai visuomet suspės?
Auksaburnio draugams paseno Tverečius – jis gano žąsis
Jiems patiko jo metodas – bet žodžius praleido pro ausis
O Sidabro Dama nuo pat ryto – važinėjo traukiniais
Bet stotelės netiko, nes iš jų – nebuvo kur eit
Vanduo
Kiek ilgai stovėjau
Kad vanduo taip pašalo?
Į tave iki kampo žiūrėjau
Uosčiau pasą telefono būdelėje
Kai jaunystėje suteptas
Be reikalo gulėjau
Nebežinau kada pradėjau
nešiotis servetėles
Dieve, arbata atšalo
šitie vaikai tik pajuokavo
kol tose nuotraukose rasi mus
mes nusiausim batus
Dykumos žmonės
dušo kabinose
Veidai tįsta
kai kalba pinasi
Melo kojos dyla
stipinai tiesos sukasi
Prastai jūs dirbate
jei manęs dar nesuėmėt
Dieve, arbata atšalo
šitie vaikai tik pajuokavo
kol tose nuotraukose rasi mus
mes nusiausim batus
Ranka
Namai pakvipo baltom natom
Tušas išbėgo kitur
Ne ant mano pečių
Ant kūno ženklai
Reiškia
Už borto vaikai
Ant denio nesaugu
Širdys atvarstytos, kūnai basnirčiom
Patys kaip antkapiai išvartyti
Tuomet ji sako:
„Jei taip dainuoji, negali nieko nedaryti“
Klastingas žmogus įveiks ligas
Įstatytas į bėgius nemirksės
Bet rodys posūkį ranka
Koją į koją trinu nepabudęs
Sumišę atminties dievai
Aš neisiu su jais, aš pasruvęs
Po vandeniu budeliu stovėt man ne trumpiau nei jai
Noriu vėl virt prie jos kambario temperatūros
Ir kad žodžiai visada atsiduotų manim
Suskaičiuot jos pirštus ant savo delno
Pagaliau meilę iškošt pro dantis
Išraustais laukais riedėt
Krištolas ant pabaigos tamsos
Aš rodau posūkį ranka
Gyvenvietė
Prisiekęs žodžiui laikausi kūno
Velniop tokią prabangą
Dabar ir mano mirties valandą
Trečią rugsėjo antradienį
Palikom paryčiais
Gyvenvietė vadinosi „Žagiai“
Mano draugas pusiau blaivus
Aš jaučiuosi prastai
Kai sulėkė su traktoriais pikti kaip marti
Neįžvelgiau aš nieko elegiško lietuviškoj nakty
Prie tvarto priplėšyta
„Bandyk dar kartą“ bilietų
Garuoja pusryčiai
Prie papuvusių pietų
Dangus griuvo iš juoko kai tarp juodų šiaudų
Vyrai pradėjo vaiką, suprask, buvo tamsu
Kontaktai akių
Hmmm, tarp snaiperių
Moterų kaime
Kas neš jų karstus?
Benami, dalinsies tuo, ką visada turi
Bet ką taip sunku vienam nulaikyt
Nors spėjo išplaukt
Kanopos greit laivą pramuš
Kai bus už borto ar kas nors sušuks
„E, žmogus...“?
Per smėliuką ratais genam bangeles
Pūnam nuo kojų, teks guldyt jaunas galveles
Čia nėra teksto jokio...
Ryžių kalno olose nutapytas
Angelas – žvėris
Žiūri jam į akis
Jos apkabina kaip neviltis
Užtvankos jau braška kaip mano smilkiniai
Vežimėlio stipinai, jaunų mergelių pakinklių smilkalai
Trintukas
Myliu tave visa maža juoda širdele
Liečiu nebe balta trintuko oda
Vaikai prie jūros tyrinėja tai, ką atsimins
Juos pagriebs srovė
Laukiant kol tėvai pasimylės
Brangakmeniai siunčiami laiškais
Jų vokų kampus pragrauš sūrus
Žiauru turėti tiktai laiko
Pradžioje dėmesio, vėliau meilės
Ir vandens
ženklai
Jau nebe jaunas, bet negaliu atsipūst
Lovos tamsoj paslaptis
Už geluonies medus
Pavojaus nuojauta bučiniuose
Kaip sargas stingstu
Kai perduoda raktus
Ir jau niaukiasi diena
Skamba..., bet kur nerandu
Kūnai be kaulų
Ant šildomų grindų
Mesk rūbus ugnin
Jų neįtrauks judant ratu
Mes bijom aukščio tik žiūrėdami
Tik
Į save
Sunkaus likimo vyras
Sunkaus likimo vyras
Sąžinės balsas tyruose
Vienintelė tvarka
Senos ikonos ir ranka
Jis toks vienišas, kad net valydamas dantis netaupo vandens
Pagal kreditorių sąrašą turėtų danguje gyvent ir nelaukti rudens
Nustebo kaip lengvai išsirąžė meilę rytą
Ir akmuo nusirito
Jis vis dar ritas
Draugai apspito, kaip lavoną musės rytą
Reikia kraujo, apsižergus kapą pagimdytiems
O jam mintis, kad nebeverta taisyt dantų, kelia dar daugiau ir dar įdomesnių
Nuo visų tolsta, prie nieko neartėja
Ei, ar tik nejudi ratu?
Bet jis matė kaip keičiasi kūnai
Ne dangaus, o po mūsų karūnom
Jei ateitį spėt, tai tik iš tirščių į kuriuos įklimpau
Miestą vos čiuopiu – neregio atmintim iš klaidingų jausmų
Mus apgavo – tie kurie buvom mes
Baik
Tokia brangi erdvė
Suglaustos krūtinės
Plakimas primena beldimą
Mes turėsim atsakyt
Spenelius išsidažyt
Egiptiečių papratimais
Bet tu sakai „baik“
„Baik“
„Baik“
Aš sakau „kaip?“
„Kaip?“
„Kaip?“
„Man baigt?“
Kada žala pateko
Į paukščio protą
Sparnai apsinešė purvu
Ji negalės pasiskųst
Turės galvą nusiskust
Egiptiečių papratimu
Bet ji sako „baik“
„Baik“
„Baik“
Aš sakau „kaip?“
„Kaip?“
„Kaip?“
„Man baigt?“
Serenada (Kūnas bangose)
Labanakt, mažyt
Atitraukiu rankas, tu nė cypt
Mėlyną spalvą aš mėgstu
Bet ne tiek
Mums tik reikia nuryt
Užsimiršt ir išgyt
Žiauberės krito
Nuo peilio aštraus
Tai kas taip aštru
Tai kas neramu
Tu, tu...
Bet ir aš
Veržiuosi pas tave
Kaip kūnas bangose
Paplakt, paplakt ir atgal...
Paimk du pirštus
Paimk adatą
Įsitikink, kad viskas nuo pradžių
Buvo kitaip
Tai kas taip aštru
Tai kas neramu
Tu, tu...
Bet ir aš
Veržiuosi pas tave
Kaip kūnas bangose
Paplakt, paplakt ir atgal...
Šokantis Šyva
Šokantis Šyva
Ar čia toks apšvietimas? – durys neatsirakina
Pro rakto skylę
Ašarom sunkiasi divos jaunystės syvai
Gal įpūst savo kūrybą dėl nakvynės?
Pro akelę matosi paukštelis, nesimato lašelinės
Smilkstančiu delnu per jos gobeleną – jaučiuosi namie
Vienas
Kad būtų tik rankos
Svarbiausių žodžių galūnės taip pat nerangios
Į nuotekų vamzdžius žvelgiu dar iš aukšto
Gyvenu aukščiau bambos – palėpėje, kur šaukštai
Atlenk mano kelius savo rankoms šią naktį
Šitaip liečiant aš nebijau apakti
Ji vaikšto per mane tarsi rinkų snaiges dar ore
Šypsosi naktis, rūsy paspirtas avilys
Paliekam lūpas praviras kaip bėdoje duris
Pro jas iš manęs išėjo beprotis, melagis ir kvailys
Blusa
Sumestų greta sapnai nesimaišo
Kas mūsų veidus už pasmakrių pakels?
Kaip greitai krenta mano žiedai į žemę
Bet kai barstau sėklas, prasmengu skradžiai
Kai tu negyva, aš šalta blusa
Su kuo tu kalbiesi man plodama?
Gyvybė
Gamta nemėgsta tuštumos
Aiškiai nekenčia manęs
Todėl pripildo mano akis
Kaip bejėgis metalas kišenes
Kaip tavo gyvybę pernešt per šitas upes?
Pasigirsta garsas,
Tarsi stengiesi nekelti garso
Siaurais koridoriais vienas kito neliečiant
Šliaužk ten kur ilsisi laikas
Kiek žiaurumo įpinta vaiko dainoje
Kaip gyvybę tavo pernešt per visas šitas upes...
Nekalbėt
Su nepažįstamais tylėt
Žiauru grotas pakeisti stiklu
Reikia miegant įsimylėt
Kad pabust
Ir supint upes
Brangioji
Kosminės laiptinės tarpdury su pirkinių maišais
Ilgesys gilesnis nei gimsti, o ne ta lytis
Jei eisiu savo kambarin, ar galėsiu su maistu pažaist?
Juk mirtis tai vakaro, kai galima išgert dalis
Žodžiai vietoj meilės – užimta šventa vieta
Jei aš ne išimtis, gal bent mažuma?
Patikėkit, nuotraukas plėšyt
Reikia lėtai
Kad atskirtum juo amžinai
Vėjau, ar tu kaip žadėjai
Suskaičiavai, kokiu greičiu krenta
Mano sakuros žiedai?
Sakramentas
Ar metai elgsis su manim gerai?
Negali dainų temomis tapti veiksmai
Laimės replės prastas jaukas nevilties vandenyje
Siela virpa kaip šuns uodega
Vaikai iššoko stotelėse
Draugai šoka tavo lovoje
Jaunyste persirgau – pasiimk mane
Juk nebegaliu pabūti kito kailyje –
Nuo slenksčio Dievas moja sūnui, atleidžiančiam vadžias –
Sąmoningumo sakramentas
Priimtas
Kai žvaigždės susiėjo
Dienoraščio ženkle
Galva sunki – kaip beprotystė žiemą
Ankstų rytą virtuvėj – mėlyna liepsna
Už lango vėl – simfonija dviem
Už kontūrus kaunasi – šviesa ir tamsa
O už kontūrų keisti kaimynai
Tai šildo, tai vėdina
Sielų giminystę kraujomaiša sprogdina
(po to jis niekada…)
Nematuos šeimos burnom
Laiko stiklinėm
Draugų galvom
Erdvės nakvynėm
Suvedžiotas senų išminčių, knygose paliko
Gražiausius kalendoriaus lapelius
Išdavė paprastus žodžius
Iškeitė į laipsnius
Margais lapais bėga kaliniai
Greitai, bet atsargiai
Ant peties tupi angelai
Kartoja viską, ką pasakei
(o tu klausei, ar atsakei?…)
Trūkus styga
Vakaras aiškiai žolytes įtraukęs maišosi su žeme
Mano nuotaikos tapo pasaulio paveikslą
Kontūrai skleidžias veide
Saule stringa už blėstančių medžių, kaip juosta sukama atgal
Jei kada prisieksiu ir atsisuksiu
Ranką pakels ši valanda
Plokščias stalas taip tinka porelei
Tik porą metų smalsiai
Jis pakelia ranką, ji tik dabar jį supranta
Atsisveikina gražiai
Kol uostė pyktį nematė vienas kito tik leidosi svajones
Altorių šešėly senų medžių šaknys matė tokias slėpynes
Kalėdų senelis pro arbatinuką, palikęs baltą megztuką įsmuko
Arbatžolių ižas, oi per jį daug negrįžo, o jis vertas dovanų
Šiukšlių sirenos privers pamiršt jėgą, gimusią iš priešų
Mieste daug reklamų, tiesiog užrašų „nestovėk – užmuš“
Trūkus styga tik pamiršta sugis
Nereikėjo atleist prieš atleidžiant pro duris
Ant kaktos
Mano meilės istorija maišosi su bendra
Aš savižudis, kultūros prastuolis
Nutraukiu spektakli, kai įtikino, kad scena kruvina
Laikai kai buvo svarbu, jog aš vyras, jau seniai praeityje
Ir čia ne vyras vėl nori tapti tyras
Tai vaikas nebekenčia manęs
Ji išpylė tiek puodelių atšalusios arbatos
Tyliai nuplėšė bereikalingas ausines
Perbraukė ranka triukšmus į signalus
Kai aš kažko ieškojau – ji pasiversdavo į ją
Ir dabar aš nežinau kaip pas kitus
Bet ant mano kaktos užrašyta, kas aš esu
Nors nevalia palikti veido anspaudo ant stalo
Aš žinau kaip viskas bus
Išorinių santykių kanalais
Pasieksim vidaus organus
Delirium premortis
Tu nenorėjai stebėt iš šono
Narsiai perskrodei bangas mamos vandenų
Dabar tu sausas kaip knygoje diplomas
Širdis šalia kitų užkietėjusių vidurių
Virš vežimėlio sensta veidai
Išmoksi vaikščiot net per vandenį, bet kur krantai?
Vietoj raukšlių randai veide
Juk nesupa – krato kaip vežime
Juk tai delirium premortis – priešmirtiniai kliedesiai
Arba salto imortalis į ten, kur gerai
Už sienų mane šaukia augantys vaikai
Jie nesuaugs, jiems pavyks
Kreiptis į kitus ir kitaip
Pasaulis uoga trauktinės butely
Iš mokyklos suolo išsiriti
Gleivėtas kojas spiritu įtrynėm
Ir prasidėjo žiurkių lenktynės
Aš vis skubu, nes galvoju, visur grįšiu
Bučiau drąsesnis – išvogčiau ją iš savęs
Užteks laikyt kojas šiltai
Nesumaišys krypties mirties angelai
Juk tai delirium premortis – priešmirtiniai kliedesiai
Arba salto imortalis į ten, kur gerai
Už mylių verkia senstantys tėvai
Jie nepasens, jiems pavyks
Kreiptis į kitus ir kitaip
