Pasakos "Kelionė į Tylą": I Dalis

Kol šios istorijos pasirodys knygos pavidalu - gero pasiskaitymo čia ;)

 (pasakos tuo pat metu įrašinėjamos į kompaktinę plokštelę)

MINDAUGAS: Kodėl pasaulis yra?

BRIEDIS: Todėl, kad jis negražus...

MINDAUGAS: Tu toks protingas, pasiimk mane į koelionę!

BRIEDIS: Deja, tai tiesiog neįmanoma... 

Mindaugas Briedis

KELIONĖ Į TYLĄ    

       
Mindaugas Briedis
KELIONĖ Į TYLĄ
Filosofinė istorija Rytų ir Vakarų išminties motyvais

Prakalba (vaikelių tėveliams)
Sveiki, pakeleiviai! Pirmiausia leisiu sau atsakyti neklausiamas – ar tai, kas čia Jums parašyta yra pasakos? Žinoma, viskas pareina nuo apibrėžimo, tačiau vienaip ar kitaip atsakymas yra „taip“. Kadaise, iki modernios pop – eros užgimimo, pasakos buvo skirtos ne vien vaikams, atspindėjo ne vien šviesiąją tikrovės pusę ir nevengė įvairaus, kartais šiurkštoko stiliaus. Visokie herojai buvo pasakų scenos, plačios kaip gyvenimas, veikėjai. Pasakų pasaulis skyrėsi nuo „oficialaus“, bet pastarąjį lenkė gelme. Taip nuo Arktikos iki Australijos skleidėsi nugyventų metų išmintis ir išmonė įvairiausiomis kalbomis. 
Laikai, kai pasakos įveikdavo šaltį ir alkį, o panaktiniams ir pavojaus nerimą, jau seniai praeityje, tačiau šiandieninis žmogus susiduria su kitais iššūkiais, kuriuos priimti padeda ir pasakos, nepaisant to, kad dabar turime galingą audiovizualinę techniką, kuri už mus svajoja ir fantazuoja. Kita vertus, nusikalstama suvesti vaikų svajones į garsių žmonių ar gerai apmokamų darbų imitavimą ir taip užsiimti socialiniu klonavimu. Viena čia pateiktų pasakų užduočių - skatinti vaizduotę, tik šiuo atveju – moralinę vaizduotę, tai yra gebėjimą įsijausti ir užjausti kitą ir kitokį, suvokti, kad įvairovė yra pasaulio grožis, o tikrovė kiekvienam veria ypatingas duris.
Pasakos ateina iš tų laikų, kai karvės davė pieną, obuoliai buvo obuolių skonio, o pasakose perduodama išmintis keliavo į ateities kartas „žodinėmis istorijomis“, kurias paveikti savo patirtimi turėjo teisę kiekvienas tokią patirtį apmąstantis. Šia teise ir pasinaudojau. Taigi ši istorija driekiasi kažkur tarp pasakų kaip kolektyvinės išminties ir pasakojimo kaip individualios tikrovės. Taigi, šį kartą aš pats ten buvau ir alų-midų tikrai gėriau.
Atskirai verta paminėti, kodėl šių istorijų centre moterys – jaunos ir pagyvenusios. Pirmiausia, būtent pasakos, šnibždamos mamų, verpia tikrąjį istorijos audeklą. Kol vyrai žaidžia, moterys laiko tai, kas tikra ir svarbu, laukia ir trumpina laukimą pasakojimu, kuris ir yra istorijos tėkmė. Todėl šių istorijų žodžiais reiškiu joms gilią pagarbą ir dėkingumą.
Šios istorijos tinka „išsinešimui“, jas gali imti, kur panorėjęs – pečių tikrai neskaudės. Kita vertus, labai viliuosi, kad prisidedu prie nuostabios lietuvių kalbos bei knygų, kurioms jaučiu pagarbą, sumišusią su švelnumu, puoselėjimo ir supratimo stebuklo liudijimo. Dabar man tenka pasišalinti, nes jau pradėsiu trukdyti, gero Jums kelio.
Ir nepamirškite – nėra jokios pabaigos, nei laimingos, nei kitokios – Viskas tik prasideda...
Autorius 



(Tėvelių vaikeliams)
1.
„O gal tau vertėtų pačiai pažiūrėti, kaip kitur atrodo žvaigždės...?“

Miestas, kuriame gyveno Auksė buvo nedidelis, netgi visai mažas miestelis, galima sakyti – gyvenvietė. Tačiau mergaitę jis nuolat stebindavo. Miestelis, atrodė, gyveno savo gyvenimą. Gatvėmis nesusitarę, bet tvarkingai nuolat sruvo automobiliai ir žmonės, kuriuos ramiais stebėjo keli dar likę medeliai. Miestelis kvėpavo šilto ir šalto oro tėkmėmis, pasidažydavo ryto, tingios popietės ar aitraus vakaro spalvomis, leisdavo taip pažįstamus, bet kas kart dėmesio vertus garsus – štai šuo sulojo, nukaukšėjo bateliai, nugurgė vanduo namo vamzdžiais, nudunksėjo kamuolys...
Pro savo kambario langą, na ten, už rašomojo stalo, už pamokų pripildytų sąsiuvinių, nematyto pasaulio žemėlapių, trintukų, kad pieštų ir pieštukų, kad trintų, driekėsi Auksės miestas. Bet jis ne tik stovėjo, jis tarsi vėrėsi kaip vartai. „Vartai į kur?“, galvojo Auksė, atsimindama laukų platumas, kurios driekėsi už mašinos lango, kai ji su tėveliu ir mamyte keliaudavo aplankyti senelių į kaimą. „Juk pamokėlės yra apie pasaulį, kuriame aš esu. Kažkas jį apčiupinėjo, užrašė ir išleido vadovėlius... viskas teisingai“, taip ragino save pabaigti namų darbų užduotis Auksė, tačiau parkeris kažkodėl vis sklendė viršum lapo, ir jau kaip koks dar nematytas paukštis metė keistą šešėlį? 
Auksė lygino knygos viršelį su lango stačiakampiu – tai tarsi du pasauliai, kuriuos uždėjus vieną ant kito kažkas pasimatytų, kaip sakė tėvelis. Keisti žodžiai, keistas tėvelis... Bet kaip uždėti? Ji pakratė knygą. Nieko. Auksei taip magėjo ir langą pakratyti, kad visi tie įdomūs dalykai už jo sukristų į kambarį, pas ją, kad nereikėtų išeiti iš jaukaus kambario. Mergaitė buvo tikra namisėda ir net futbolo varžybas gretimame kieme mieliau žiūrėjo per žiūronus.
- Aukse, nubėk į parduotuvę, - pasigirdo mamos balsas iš virtuvės. Reikia.
Lauke mergaitę pasitiko karštis ir tvankuma, todėl net ryškia kreida išmargintos šaligatvio plytelės nekvietė (kaip paprastai) Auksės šokinėti. Parduotuvėje buvo paprasta – rankoje raštelis, pienas kairėje, duona tiesiai, o kas dešinėje Ak taip – raštelis – „obuoliai“ – jie gale.
Auksė atsiskaitė su pažįstama pardavėja, kuri ją paprastai pavaišindavo saldainiais. Šiandien pamiršo. Štai ir atgal. Mergaitė jau buvo priėjus savo namą, kai pastebėjo kažką žolėje. Hm, tai buvo maža lėlytė, bet... kokia panaši į Auksę! Ir viena žolėje... tačiau Auksė tuoj padėjo ją atgal, juk negerai imti svetimą, o gal kas pasiges.
Grįžusi mergaitė padavė mamai maišelį su pirkiniais, leidosi paglostoma ir atsisėdo prie lango. Valgė braškes ir žvalgėsi. Bet kas tai? Jau visai vakarėjo, o lėlytė gulėjo žolėje kaip gulėjusi. Nejaugi ji liks lauke per naktį? Ne, tik ne tokia panaši į Auksę lėlytė liks viena naktį žolėje. „Parsinešiu šiandien, o rytoj paklausinėsiu kiemo vaikų, na, gal tik mergaičių, kieno šis keistas mažas padarėlis“.
Išėjusi į lauką Auksė pakėlė lėlytę ir keista, pajuto tarsi jos yra labai artimos, tarsi sesės. Grįžusi gėrė arbatą ir žaidė su kitomis lėlėmis. Bet lėlės tą dieną buvo ypač negyvos, šypsojosi netikrai ir Auksė pajuto, kad vieną dieną gali įsitaisyti tokią pat šypseną. Tik lėlytė iš lauko buvo tarsi gyva, tarsi tuoj tuoj...
„Ką man su tavim daryti?“ – galvojo Auksė. Na žinoma, nuprausti. „O kur ji miegos?“. Mamai nepatiks, kad „daiktas“ iš lauko gulės Auksės lovelėje, tai kur ją paguldyti?.. „Tėvelis šiandien grįš vėliau, o jo kabinete tiek knygų – jos labai tinkamos pastatyti namelį, tegul lėlytė pernakvojo ten“ – nusprendė namų šeimininke pasijutusi Auksė.
Tėvelio kabinete tvyrojo prietema – kaip keista būti čia vienai, tėtis neskaito ir nespaudo kompiuterio klavišų, net nežiūrėdamas – juokinga. Kartą ji net pabandė rašyti taip – nežiūrėdama – nuvažiavo raidelės kažkur į puslapio dugną ir pavirto į kažkokius sliekelius. Taip, reikia pastatyti namelį – ji žinojo, kad geresni, erdvesni nameliai išeina iš didelių ir plonų knygų... štai kaip tik vieną tokią ir pamatė. Bet ji aukštai. 
Auksė pasilypėjo ant vienos lentynos, bet norimos knygos nepasiekė. „Na, dar pasilypėsiu..., kad tik nenukristų, tėvelis sakė, kad knygos kaip akmenys. Hm? knygos – akmenys, bet ne kaip rieduliai senelio sode, o kaip mineralai... alchemija...“ - Auksė taip užsigalvojo, kad nepajuto kaip knygų spinta pasviro ir nors nenuvirto, knygos pradėjo byrėti... Pradžioje nuo viršutinių, o vėliau nuo likusių lentynų – krito aplink ir ant Auksės, šnarėdamos puslapiais ir dunksėdamos į grindis storais odiniais viršeliais, kai kurios tik lengvai vėjeliu pakedendamos Auksės plaukus, o kitos ir skaudžiai užgaudamos. Bet nejuto Auksė jokio skausmo – šių krentančių, ne, skrendančių knygų verpetas ją užbūrė ir traukte traukė. Kaip paukščių būrys jos apgaubė Auksę, įsuko į savo viesulą, mirgėjo spalvomis, čežėjo puslapiais, - Auksės burnytė pasidarė panaši į „o“ raidelę, o ji pati klestelėjo ant didžiulės knygų krūvos.

Atsitokėjo Auksė nuo maudimo šonuose, jautėsi kaip suplota.
- Labas, – pasigirdo įprastas žodis neįprastoje aplinkoje.
Bet Auksė nieko nematė, net negalėjo pasukti galvos. „Kas gi čia yra?“ Vaje, negi ją kalbina knyga? Ak, kažką atsiminė... krito knygos ir ji ką, apalpo? O kur lėlytė, kuriai turėjo kažką pastatyti.. taip, namelį. Kur ji?
- Ei, tai bent pakliuvome, ar ne? - tik dabar ji sugebėjo kiek pasukti galvą ir neteko žado – iš gretimos knygos kyšojo lėlytės galva. Bet kur jau ten lėlytės, greičiau mergytės, nes akutės buvo judrios, o lūpytės raudonos.
- Matai ką padarei? - tarė lėlytė, labai panaši į Auksę prieš kokius 4 metus. – dabar Tylos karalius mus nubaus.
- Tu ... kalbi? Oho, – tepratarė Auksė, bet ilgiau stebėtis nebuvo laiko. Beje, nebuvo ir knygų, spintos ir viso kito – jos atsipeikėjo absoliučiai baltame kambaryje arba... popieriaus lape.
- o ką tu manai, nei iš šio nei iš to užėjai į „Knygų karalystę“ ir vietoje to, kad pagarbiai jas skaitytum, nutarei kaip konstruktorių dėlioti? Nejau nežinai, kad knygas reikia skaityti?
- Žinau, bet.. bet aš tik norėjau pastatyti... – išlemeno Auksė. – kur mes? 
Bet apsidariusi nusprendė veikiau paklausti:
- Kas mes?
- Mes knygų skirtukai, kiek žinau, tai viena baisiausių Tylos karaliaus - knygų globėjo bausmė. Vietoje to, kad pagarbiai pasisemtum išminties iš šių knygų, tu išvertei jas savo žaidimams. Už tai ir bausmė.
- Ak, aš nenorėjau, – tarė Auksė. – ką daryti?
- Na, manau, kad reikėtų nukeliauti pas patį Tylos karalių ir atsiprašyti, – reikšmingai tarė mažoji lėlytė-mergytė.
- Tik tiek? – apsidžiaugė Auksė. – puiku, eime.
- Tik tiek? Ir kaip gi tu eisi? Po tokios bausmės Tylos karalius užsidaro į Tylą.
- Tylą?? Tai ką daryti, jei mums reikia būtent pakalbėti?
- Reikia įrodyti, kad tu verta, nutraukti tylą.
- ?
- Įrodyti, kad turi, ką pasakyti.
- A..., o kaip?
- Na, tai sudėtinga procedūra, bet kitos išeities nėra. Visų pirma turime prisiekti skaitovo priesaiką ir jau tada Tylos karaliaus padėjėjai – Aha-nykštukai, sudėlios mūsų maršrutą.
- Priesaiką, maršrutą?, kas čia dabar? – sunerimo Auksė, kuriai kažkodėl labai užsinorėjo namo.
- Na, padėjėjai parinks tam tikrą puslapių ir istorijų skaičių iš Svarbiosios Tylos karaliaus triukšmingo pasaulio knygos, kurias tau, ne, mums teks patirti ir apmąstyti, kol tapsime vertos pokalbio su pačiu šios knygos autoriumi, knygų karaliumi – Tylos valdovu.
„Ne viskas taip blogai, o ir užduotis įdomi“ – jau atitoko Auksė. - bet kaip... kaip gi mes keliausime čia priplotos?
- A šitai... priesaika viską išspręs... kartok paskui mane:
Aš, didelė mergaitė Aurėja (tau Auksė) prisiekiu būti įdėmia skaitytoja. Gerbti sutiktas istorijas, tačiau drąsiai jas interpretuoti. Pasižadu būti žingeidi, stropi, o jei ko nesupratau – išklausyti kitų ir spręsti tik padirbėjusi. Sutinku palikti savo kūną dėl proto laisvės – tegul keliauja mano mintys toliau negu mano ožiai ir pripildo smegenis išminties, širdelę gerumo, o valią tvirtybės. Tegul tada kūnas, pažinęs išminti džiaugiasi saulėtu pasauliu. 
Kartodama Auksė dar spėjo pagalvoti, kad mergaitės vardas toks keistas - Aurėja, tačiau lyg ir girdėtas ir ... visa aplinkui pradėjo lietis, atsirado malonus svaigulys ir ji tarsi paniro į minkštų plunksnų debesį... Akies krašteliu dar pamatė, kad kaip žiniose matyta cunami banga ritasi – verčiasi naujas puslapis. Aptemo.

2.
„Sunku susitikti su žmonėmis, jei tik keliauji pro šalį...“

- Ar niekada nepavydėjai paukščiams? – jau pažįstamas žvalus balsas paskatino Auksę atsimerkti. 
Ji gulėjo pačiame kryžkelės viduryje, atsirėmusi į stulpelį, o rankose turėjo mėlyną sąsiuvinį, ant kurio buvo taip užrašyta: „prie laiko pritaps patirtis: Kai laikas ateis – istorijos nutiks“.
- Šitas daiktas svarbus – tarė Aurėja – jis padės mums nukeliauti, tai tarsi mūsų vadovas ir pažymių knygelė. Žiūrėk, kol tu čia parpei aš jau išbandžiau kai ką. Kai tik pasuku kuria nors kryptimi eiti, atsiveria griovys. Štai...
Ji apsisuko ir buvo benueinanti, tačiau žemė vėl pradėjo drebėti ir kelias išsilygino šiek tiek kairiau, nei ji buvo pasukus.
- Atrodo žemė čia nuolat keičiasi, – tarė mergaitė, kurios vardas („Aurėja“) buvo išsiuvinėtas švarkelio atlape. Auksė atsistojo, nusivalė suknutę ir tarė:
- Tada nereikėtų keliauti, sėdėtum ir žiūrėtum kaip pasaulis keičiasi aplink. Bet tam aš dar per jauna, – ji nusijuokė ir pridūrė. – ar statysime tiltą?
- Ne, mes ne tokios keliautojos, kurios stato tiltus, jei jų nėra. Eime pievomis, – ryžtingai nusprendė Aurėja.
Kiek nustebinta tokio mažosios ryžto, Auksė nusekė išminta bryde kartodama kažkada girdėtus poeto žodžius – „kelio nėra, jis atsiranda einant...“.
Pievų žolės šiugždėjo kaip popierius, bet Auksė greitai priprato. Ne už ilgo merginos priėjo didelius geležinius vartus. Prisiartinus pasigirdo metalinis balsas:
- Atlikite muitinės procedūrą. 
Auksė pastebėjo virš vartų įtaisytą kamerą. Garsas sklido iš ten. Kompiuterinis balsas iškilmingai ištarė:
- Sveikos atvykusios, keliauninkės. Prieš patirdamos mūsų svetingumą, privalote atsakyti į keletą klausimų. Pirma, kiek žmonių grupėje?
- Hm... – sudvejojo Auksė, bet apsisprendė. – du.  
- Kiek laiko pas mus viešėsite?
Auksė neturėjo supratimo, tačiau netikėtai sau ištarė:
- Trumpai.
Praėjus pro vartus Aurėja paklausė:
- Kodėl „trumpai“?
Staiga pasijutusi suaugusi ir reikalinga taisyklių, Auksė tarė:
- Mes privalome kažkaip susitarti, nustatyti taisykles, juk mes kelionėje, mes... mes keliauninkės - tai nuskambėjo taip rimtai, kad ji net nusišypsojo – jei mums teks keliauti, mes nebūsime vienoje vietoje ilgai. Tik tiek, kiek pakanka pažinti naują vietą ir jos istoriją, o jei truktume ilgiau, negalėtume pažinti kitų. Juk, jei kur nors apsistosi, nustosi būti keliauninke, ar ne? – Auksė atsisuko į Aurėją.
- Tu protinga... – nutęsė ši.
- Jei norite patekti į miestą, turite papasakoti pamokančią istoriją, – išpyškino metalinis balsas.
- Iš kur mes susuksime istoriją? – nusiminė Auksė, bet žvilgsnis nejučia užkliuvo už mėlynojo sąsiuvinio. Skubiai atsivertusi ji ėmė skaityti ryškėjančias raides:

Vienas tėvas labai norėjo nusaugoti savo dukterį nuo pasaulio blogio, konkrečiai – nedorų vyrų. Jis samdė aukles tik moteris ir iki dvidešimt vienerių metų augino ją tokiame atokiame vienkiemyje, kad merginai neteko vyro išvysti. Tačiau ilgiau slėpti niekaip nėjo, tėvas ir apie anūkus jau galvoti pradėjo, todėl nusivedė jis merginą į vietą, kur vyrų daug – turgų. Merginai šie padarai pasirodė labai patrauklūs ir ji paklausė: 
- Tėveli, kas tai?
- Tai balandžiai, - vis nesiryždamas atskleisti tiesos atsakė tėvas. – nori kurio nors?
- Taip, labai.
- Kurio?
- Ai, tėveli, kad man tas pats, kuris...
Taigi, tėvai turėtų nepamiršti, kaip žmonės išmoksta rinktis...

- Hm... – nutęsė balsas. Nejaugi kompiuteris susimąstė?
Po šio privalomo pokalbio vartai atsivėrė ir „keliauninkės“ pateko į miestą. Tuojau pat pajuto tai, kas užklumpa kiekviename mieste – akis džiugino dar nematyti gatvių ornamentai ir išsišakojimai, dvelkė vėjelis, atnešdamas nepažįstamus, bet malonius kvapus, o žmonių veiduose – kažkur tarp šypsenos ir akių buvo įspaustas kitokio gyvenimo pažadas. 
Tačiau žmonių veidai žadėjo gyvenimą tik nuo reklaminių plakatų ir ekranų. Nesimatė gyvų žmonių. Stebintis šia keista aplinkybe prie mergaičių privažiavo visokioms rodyklėms ir reklaminiais lankstinukais apsikarstęs gelžgalis, tiksliau, robotas. Jis labai paslaugiai parodė jiems užkandinę ir viešbutį, mat tai buvo pirmos mergaitėms į galvą atėjusios „lankytinos“ vietos. Tačiau robotas nieko neatsakė, kai Auksė paklausė, kodėl šis miestas toks mielas, bet tuščias, tai yra, o kur žmonės?
Jos užsuko į tuščią valgyklą ir prisikirto iki soties. Robotas – padavėjas surinko indus. Sumokėti teko į keistąjį padavėja sumetant monetas. Auksė net nenustebo, kad kišenaitėje aptiko piniginę su truputėliu monetų – kur jau čia stebėtis po viso to, kas įvyko. 
Užėję į prabangų viešbutį ir vėl pabendravusios su kamera, jos gavo kambarį. 
- Ką veiksime šalyje be žmonių? – paklausė Aurėja.
- Sužinosime rytoj, rytas visada už vakarą išmintingesnis, – atsakė Auksė, pati nebūdama tikra, ar tik jie nėra vienas už kitą kvailesni. – eime praustis.
- Ne, – susiraukė Aurėja. – tik ne tai, griūsiu į lovą su rūbais.
Auksei nespėjus paprieštarauti sušvito sąsiuvinis. 
- Paskaitykime, ką rašo, – mirktelėjo Auksė ir atsivertė mėlynąjį vadovą ir štai ką perskaitė:

Senovėje žmonės irgi prausėsi. O kojas jie mazgodavo specialiame kubile. Apsileidėliai palikdavo tokius kubilus per naktį stovėti. Kiti, jei išpildavo, turėdavo sušukti „atsargiai“, jei kokia protėvio vėlė pasipainiotų po ranka. Seni žmonės dar dabar sako, kad palikus kojų vandenį per naktį, gali atsitikti didelė bėda.
Kartą našlė su trimis dukterimis pamiršo savo kojų vandenį nulieti ir sugulė miegot. Po kurio laiko pasigirdo beldimas ir storas balsas sušuko:
- Rakte, įleisk mus, - o raktas atsiliepė:
- Negaliu, aš pakištas po pagalve ir užgultas šeimininkės.
Tada balsas suriko:
- Spyna, įleisk mus, – o spyna atsiliepė:
- Negaliu, aš sena ir surūdijusi, man tingu.
Trečią kartą balsas suriko:
- Kojų vandenie, įleisk mus.
Ir ką gi – kubilas pasirito ir vanduo nutekėjo grindimis iki durų. Durys pabrinko ir spyna atšoko. Tuojau pat užėjo trys vyrai ir trys moterys nešini audimo rateliais ir vilnos maišais. Susėdo ir kad duos verpti ir krauti verpalus į maišus, murmėdami:

Kai siūlus suverpsim 
Dukrytes į maišus suversim
Minkštai gulės mėselė
Kraują sugers siūlų vilnelės...

Moteris ir mergaitės keletą valandų stebėjo šį siaubą ir vos neišprotėjo iš baimės. Tuomet pamačiusios, kad siūlai baigiasi, jos atsiminė išmintingą moterį gyvenant kaimynystėje. Mažiausia mergaitė ir buvo per langą iškelta ir pasiųsta patarimo.
- O, tai blogai, labai blogai, – ištarė išmintingoji moteris, išklausiusiu mergaitę. – tai svečiai ne iš šio pasaulio. Štai, ką turi daryti....
Mergaitė išklausė, greitai nubėgo prie namo ir kaip liepė išmintingoji moteris sušuko:
- Dega jūsų sandėlis, jūsų maisto atsargos, neturėsite žiemą šviežios mėsytės.
Nelaukti svečiai tai išgirdę, tuojau pat išbėgo iš namo ir pasileido rytų pusėn. Moteris ir mergaitės greitai išpylė likusį kojų vandenį ir pabarstė duris druska – toks buvo anais laikais apsisaugojimas nuo piktų dvasių. Po kurio laiko už durų išgirdo krebždant ir vėl sakant:
- Rakte įleisk mus. 
Raktas atsisakė, nes buvo paspaustas pagalve.
- Spyna, įleisk mus. 
Spyna atsisakė, nes surūdijusi ir jai tingu.
- Kojų vandenie, įleisk mus.
- Nebegaliu, aš jau sunkiuosi žemėn, – nugurgė kojų vanduo.
Ak, kaip pyko dvasios, braižėsi visą naktį apie namą, bet jau nieko padaryti negalėjo. O moteris su mergaitėmis daugiau niekada nepamiršo ne tik kojų vandenį išpilti, bet ir visus namus prieš naktį suruošti.

Istorijos pabaigos Aurėja klausėsi iš vonios – persigandusi ir susirūpinusi ji šveitė dantis, po to lygiai sulankstė rūbelius ir šmurkštelėjo po lova.
- Keistas, bet naudingas sąsiuvinukas, – pagalvojo Auksė, Aurėjai kietai įmigus.

Nuo pat ryto, dar prausiantis, Aurėja įkyrėjo savo burbėjimu, kad dar viena diena be žmonių ir ją apims gilus liūdesys, bet Auksė, atsiminusi piktus vaikus kieme ir blogus žmones televizijos ekrane, ištarė:
- Tai ne problema...
- Tu galėtum tapti karaliene čia, – susižavėjusi draugės laikysena ištarė Aurėja.
- Aš tam netinku, – nusijuokė Auksė.
- Kaip gerai, kad tai pati supranti, – dar labiau susižavėjo Aurėja.
Užsukusios ant kalniuko jos pradėjo žvalgytis, ar nepamatys kur gyvos dvasios. Staiga Aurėja šūktelėjo, pasilenkė į priekį ir tarė:
- Taip, ten, ana va ten, žmogus! O, ir dar vienas... bet... jie visi užsidarę savo namuose arba soduose, tarsi gyventų po vieną... Niekas nebendrauja, gal pasidomėkim?
Eidamos gatvele jos pastebėjo, kad nors namuose tikrai yra žmonių, šie slepiasi už užuolaidų. Pagaliau užtiko vyrą, uoliai besidarbuojantį sode. Jis ravėjo tupėdamas nugara į nekviestas viešnias, todėl neišgirdo jas prisiartinant ir taip išsigando, kad įpuolė į rožių krūmą, kuriame dabar ir tupėjo. Po nejaukios pauzės vyras bailiu balsu pratarė:
- Jūs ne iš čia? Jūs keliauninkės? Vadinasi, negalite išgirsti, ką galvoju, skaityti mano mintis... ar galite?
- Ne, niekas juk negali skaityti minčių, – pamokomai tarė Auksė.
Vyras išlindo iš krūmo. 
- Čia jūs klystate, gerbiamoji, gali. Tačiau jūs ne iš mūsų krašto, todėl galime pasikalbėti ilgėliau. Ak, kaip seniai neturėjau su kuo paprastai, nuoširdžiai paplepėti. 
Jis pakvietė mergaites užeiti į jaukų, vokiško stiliaus namuką ir tuojau pat užkaitė vandenį. Palaukusi, kol vyras susiruoš virtuvėje, Auksė paklausė:
- Kodėl čia žmonės tarsi gyvena po vieną?
- Matai, mergyt, jūs atvykote į „matomų jausmų šalį“.
- ?
- Ar atsimeni, kai buvai maža, tėvai mokė tave atsižvelgti į kitus – neskaudinti jų. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės skaudina ir nuvilia kitus yra ta, kad jie nesupranta kitų, tai yra nepatiria jų skausmo. Panašiai kaip tyrinėdama skruzdėlę net nesusimąstai apie galimą jos kančią. Todėl galima manyti, kad jei suprastume kitų jausmus, išgyvenimus, gyventume draugiškai ir laimingai. Mūsų šalis, kaip jau turbūt pastebėjai, toli pažengusi mokslinių technologijų srityje. Tai leido iškelti naujus tyrimų tikslus, tarp kurių pats svarbiausias atradimas – eliksyras, leidžiantis skaityti kito žmogaus mintis. 
- Teletabija? - pasitikslino Aurėja.
- Telepatija, – kiek iš aukšto nutęsė Auksė, o vyras kalbėjo toliau.
- Žodžiai, visa kalba tėra netobulos priemonės perteikti mintis. Žodžius ir net sakinius galima įvairiai suprasti, net pats žmogus gali visiškai netiksliai nupasakoti, ką jaučia. Pavyzdžiui, jei aš tau pasakyčiau, kad ši gėlė man labai graži, ką tau sakytų žodžiai „graži“ arba „labai“. Tu niekada negali palyginti savo žodžių su mano, o aš pats visų pirma turiu sau papasakoti, ką jaučiu ir net tai ne visada pavyksta. 
Jis parodė į tikrai nuostabią rožę ant palangės, tada priėjo prie seno patefono ir uždėjo plokštelę, pasigirdo muzika.
- Tačiau mokslas niekuomet nepadėjo spręsti žmonių tarpusavio santykių. Mokslo pažanga leido mūsų šalies mokslininkams sukurti supratimo eliksyrą, kuris taip veikia smegenis, kad išgėręs, gali be žodžių, vien mintimi perduoti savo mintis ir jausmus kitam lygiai kaip šitaip be žodžių suprasti kitą žmogų. Bendru sutarimu, naujųjų metų išvakarėse visi be išimties šalies žmonės išgėrė šio eliksyro ir ... viskas pasikeitė...
- Į gerą? – paklausė Auksė, nors jau pastebėjo, kad vyro akių ir lūpų kampučiai nusviro žemyn.
- Kaip matai, ne. Argi šios šalies žmonės tau pasirodė labai lamingi? Neužilgo po tos įsimintinos dienos sutikau merginą, kuri man kažkada be proto patiko, bet tiesiog nedrįsdavau jos net neužkalbinti. Skystis, kurio išgėrėme, leido man suprasti jos jausmus be žodžių - aš kone apalpau iš laimės supratęs, kad ji taip pat mane myli. Be papildomų pastangų – komplimentų ir pasimatymų – tą patį jai perdaviau ir aš ir mes apsigyvenome kartu. Bet laimė ilgai netruko...
- Bet juk viskas buvo taip šaunu, – sušuko Aurėja įsijautusi į istoriją.
- Net nežinau kaip paaiškinti, kas nutiko vėliau. Pavyzdžiui, man niekada nerūpėjo gėlės, o ji jas dievino. Tuo tarpu aš gyvenau muzika, kai jinai nieko apie muziką neišmanė. Šiaip bent jau būtume galėję apsimesti, kad mus domina vienas kito pomėgiai ar pasistengti juos suprasti. Tačiau po eliksyro pradėjome galvoti apie skirtingus dalykus, kad vienas kito neįtartume abejingumu, bent net šis bandymas buvo pasmerktas žlugti – mes juk supratome vienas kitą be žodžių. Aš pirkau jai gėlių ir mačiau liūdesį jos akyse įteikdamas – ji žinojo, kad prisiverčiu tai daryti. Ji gyrė mano muziką, bet aš skaičiau abejingumą jos mintyse.
Nė menkiausio nepasitenkinimo negalėjai nuslėpti – abu viską tuojau pat sužinodavome. Prasidėjus pykčiams galutinai paaiškėjo, kad žinoti kito mintis – baisus dalykas. Juk net jei nejauti kito žmogaus skausmo, tu supranti jo liūdesį, nerimą ir t.t. supranti, kiek skausmo pats jam suteiki. Neteko prasmės pagyrimai... Ji sakydavo – nesistenk, aš viską žinau... Negalėjau net atsiprašyti, nes ji žinojo – pergyvenu iš tikrųjų ar ne. Todėl mums teko apsigyventi atskirai. Visų pirma, kad negirdėtume vienas kito proto ir širdies balso. Šiandien mūsų buitis, dėka mašinų, nuo kitų žmonių nepriklauso, bet mes nebepatiriame bendrumo džiaugsmo, smagių akimirkų drauge ir galimybės jomis dalintis, net jei dalybas lydi žavūs nesusipratimai. Ironiška, bet tai, kas turėjo padaryti mano šalies gyventojus laimingais, juos pavertė visiškais vienišiais. Ką jau kalbėti, kad nebegimsta vaikai ir šalis merdi. greitai liks tik mašinos...
- Graži daina, – Auksė pasistengė nutraukti stojusią nejaukią tylą.
Vyras tik liūdnai palingavo galva. 
- Jei išgertumei eliksyro, vargu ar tau ją leisčiau, bet... buvo labai labai malonu pabendrauti, gal liktumėte ilgiau? Labai ilgam...
- Ne, tikrai negalime, sudiev.
- Gero kelio, – ištarė nusiminęs vyriškis, sunkiai pakeldamas ranką atsisveikinimo mostui.
Eidamos miesto gatvelėmis viename lange mergaitės pamatė moters siluetą. Gal tai ta, kurios taip ilgisi vyras? Aurėja pasisuko į Auksę:
- Matei? Jo akys tarsi sakė „gero kelio“.
- O mes akimis jam padėkojome.
Tačiau pokalbis ūmai nutrūko – dangus apsiniaukė, prasiskyrė ir jos pasijuto tarsi žemė kilnotųsi, pievos bangavo kaip verčiami knygos puslapiai ir jos nuslydo į tamsią ir nebylią prarają.



3.
„Nors aš vis kylu sapnuose, niekada nenuskrendu toli...“

Mergaitės atsitokėjo pamiškėje. Netoliese spragsėjo jaukus laužas, temo. 
- Kur mes? – pratarė Aurėja žvalgydamasi.
- Patikrinkime mėlynąjį sąsiuvinį, – Auksė jautė, kad šis visada padeda tokiomis akimirkomis. Atsivertusi sąsiuvinį Auksė perskaitė: „prie laužo labiausiai tinka linksma istorija“.

Kartą dvi moterys ilgai ginčijosi, kuris jų vyrų kvailesnis. Galų gale nutarė dar kartelį patikrinti. Pirmoji štai ką sumanė. Ji paėmė verpimo ratelį ir įniko verpti. Tačiau be siūlų – ji tik suko ratelį ir nudavė, kad laiko siūlus. Taip ją ir rado po darbo grįžęs vyras. Jis, žinoma, paklausė, ką gi jinai daranti, juk siūlų nėra, tačiau žmona ramiai atsakė:
- Tu neišmanėli, tai nauji, madingiausi siūlai – tokio lengvumo, kad akis nemato ir pirštai nečiuopia. Aš štai, maždaug nutaikau, kur jie turėtų būti ir verpiu. Beje, aš audžiu rūbus tau, brangusis.
Vyras labai nudžiugo, kad turės rūbus iš madingiausio audeklo ir galės prieš visą kaimą pasipuikuoti. Visą vakarą ji „plušėjo“, o vyras atsargiai kaišiojo galvą į kambarį, stebėdamas tokį sunkų darbą, siūlė arbatos ir sausainių. Kai žmona pagaliau baigė, pakvietė vyrą naujo rūbo matuotis, tačiau neleido jam net prisiliesti. Tik liepė ramiai stovėti, o pati rūbus pridėjo ir atsitraukus žiūrėjo. Galų gale ji patenkinta ištarė:
- Na, štai, baigta, atrodai puikiai.
Antroji žmona, tuo tarpu, štai ką iškrėtė savo vyrui. Jam grįžus iš darbo, pasitiko jį didžiai susirūpinusiu veidu ir pasiūlė prigulti.
- Kas yra? – sunerimęs paklausė vyras.
- Kad tu labai ne kaip atrodai... Kiek žinau, tai vienos mirtinos ligos simptomai.
Vyras patikėjo ir tikrai prigulė. Jam rodėsi, kad tikrai ir ten, ir čia skauda. Galiausiai jis pasikvietė žmoną ir su ašaromis akyse ėmė dalinti savo turtą. Suspaudusi jo rankas, žmona pažadėjo pasirūpinti karališkomis laidotuvėmis.
Ryte vyras lyg pasijuto geriau ir pasisveikino su žmona. Bet ši tik pyktai suniurzgė:
- Baik elgtis kaip kvailys, taigi tu mirei naktį, leisk palaidoti tave žmoniškai.
Vyrukas labai nusiminė, bet nebesipriešino, sulaukė užsakyto karsto ir atgulė į jį. Taigi laidotuvės jau buvo paruoštos, svečiai sukviesti, tarp kurių, beje, buvo ir pirmoji pora. Žmona buvo padariusi langelį karste, kad jos vyrelis matytų, kas vyksta. Kai atėjo laikas atsisveikinti su neva mirusiuoju, anas pirmasis, nuogas vyras, manydamas, kad visi žavisi jo kostiumu, priėjo prie karsto atiduoti mirusiajam pagarbą. Net duobkasiai, nors rimti ir pasitempę vyrai, pradėjo kosčioti iš juoko. Bet linksmiausi dalykai vyko karste, iš kur girdėjosi kaži koks dusulys. O gi vyras karste pro langelį pamatė šią nuogą žmogystą ir vos laikydamasis nuo juoko suvaitojo:
- Dieve, tai kvatočiausi, jei nebūčiau miręs.
Laidotuves, aišku, nutraukė ir vyrai gyveno ilgai ir laimingai. Paklausite, kodėl? Todėl, kad geriausias vaistas vyrui nuo kvailystės – protinga žmona.

Nors istorija buvo linksma, mergaitės jautėsi pavargusios. Jos sėdėjo prie laužo ir žvelgė į paukščių taką, kaip ant juodo audeklo papiltą pieną. Kad prasklaidytų tylą, Auksė lėtai tarė:
- Vienintelis dalykas, kuris nekinta, tai vabzdžių giesmė į dangų nakčia, ar ne, Aurėja?
- Kas atsitiko? – sunerimo Aurėja
- Ir keliautojai kartais pavargsta, – Auksė atsirėmė į nedidelį akmenį taip, kad ugnis skleidžiama šiluma siektų jos šonus.
- Nežinau, ar taip sumanyta, bet tokioje tyloje rodosi, jos Tylos karalius siunčia mums istorijas į lūpas, kad jomis dalintumėmės ir patirtume. Ar pokalbis gali būti nuotykis? – netikėtai ilgą mintį surezgė Aurėja
- Norėčiau apie tai paplepėti su Tylos Karaliumi, – nusižiovavo Auksė. - eime miegot.
Greitai mergaitės nugrimzdo į miegą – saldžiausią dalyką pasaulyje. Negalime nuslėpti, kad Tylos karalius dirba ir miego metu, tad štai ką susapnavo mūsų mergytės (nepaisant nedidelių netikslumų, abi regėjo tą patį sapną):

Viena pagyvenusi moteris turėjo vištytę. Nors kaip ir pati moteris, vištytė buvo metuose, bet dar labai daug naudos nešė – į dieną ji padėdavo po kelis kiaušinius. Gyveno netoliese ir toks kaimynas, kuris nors ir turėjo ką valgyti, vien iš bjaurumo, moteriškei išėjus į turgų, vogdavo vištytės sudėtus kiaušinius. Moteris ilgai negalėjo nutverti vagies, o kaltinti nekaltai nieko nenorėjo. Beliko viena – eiti klausti patarimo viską-matančios Saulės.
Išsiruošė ji kelionėn. Nuėjus gabalą kelio link kalnų, kur Saulė ilsėjosi, ji sutiko tris seseris – senas mergas. Įsikalbėjus jos paprašė:
- Prašau, paklausk Saulės, kodėl mums taip nesiseka vyrų surasti.
- Gerai, - pažadėjo moteris ir nukulniavo toliau.
O toliau ji sutiko moterį, kuri buvo susisukusi į šilčiausius apklotus, bet vis tiek atrodė sužvarbusi. Įsikalbėjus apie kelionės tikslą sušalusioji tarė:
- Maldauju, sužinok, ką gi man daryti: tris megztinius ir paltą užsivilkusi, o tokia sustirusi gyvenu.
Žinoma, geroji keliauninkė pažadėjo pasiteirauti ir patraukė toliau. Ne už ilgo ji priėjo upę, kurios tamsūs vandenys taip šniokštė ir vėlėsi, kad pakinkliai iš baimės moteriškei pradėjo drebėti. Upė, pamačiusi drebančią moterėlę grėsmingu balsu pasiteiravo, kur ji vykstanti. Sužinojusi, kad į Saulės buveinę tarė:
- Būtinai sužinok ir apie mane – kodėl negaliu ramiai tekėti, kodėl mano vandenys tokie tamsūs, drumsti ir sūkuriais vargstantys?
- Gerai, Upe, – sutiko moteriškė. Nespėjusi atsipūsti ji jau priėjo uolą, kuri buvo taip pakibusi nuo pakriūtės, kad nei krito, nei tvirtai stovėjo. Uola paprašė pasiteirauti, kodėl ji negali įgyti ramybės – nei kalne, nei ant žemės. Žinoma, moteris pažadėjo pasiteirauti murmėdama. – Juk čia visai nedaug, tik klausimėlis. 
Bet jau buvo vėlu ir reikėjo paskubėti, moteris puolė bėgti taip, kad galėjo pargriūti ir susižeisti. Bėgo tol, kol pasiekė „Žydruosius Kalnus“ – Saulės buveinę, kur pats didysis dangaus šviesulys tuo metu šukavosi savo vešlią barzdą aukso šukomis. Moteriai nedrąsiai įkišus nosį į Saulė menę, šis pasikvietė moteriškę arbatos – juk nedaug kas drįsta trukdyti pačią Saulę. Moteris po truputėlį įsidrąsino ir išklojo savo rūpestį apie dingstančius kiaušinius. 
- Vagis yra tavo kaimynas, - ramiai pratarė visa-žinanti-ir-matanti Saulė. - Tačiau nesakyk jam nieko, palik likimo atpildui.
- Supratau, – linktelėjo moteriškė. – be to, sutikau tris senas mergas, kodėl jos negali ištekėti?
- Žinau, kurias turi omenyje, jau ne mergelės jos. Neturi jos nei motinos, nei tėvo, kad parodytų joms tvarkos pavyzdį, todėl kas dieną šluoja namus vandeniu nepašlaksčiusios, kelia dulkes man į akis kas dieną – ak, kaip aš jų nekenčiu – tai ir atbaido keliauninkus. Pasakyk joms, kad kiekvieną rytą keltųsi iki mano patekėjimo ir pirma pašlakstytų, o tik tada aslą iššluotų. Ir greitai jos turės svečių. Matau, dar ne viskas – kas dar?.
„Dar sutikau sužvarbusią moterį, kuri apsirengusi kaip penki žmonės, vis vien sustirusi vargsta. Pasakyk, ką jai daryti, kad sušiltų?“
- Žinau ir ją, primink jai, kad neaukojo niekada labdarai. Tegul ištaiso šią klaidą ir sušils.
- Taip pat mačiau sunkiai tekančią upę, kaip jai padėti? – greitai bėrė moteris.
- Čia sunkiau, nes gamtos dalykams kita nei žmonėms tinka. Reikia, kad upėje nuskęstų žmogus, bet šitai jai pasakyk tik persikėlus. Tik po pasiglemžto skenduolio ji nurims. 
Tą patį Saulė patarė ir uolai – tik užmušusi žmogų ji ras ramybę, bet tą reikia pranešti, tik uolą praėjus. Moteris išbučiavo karštas saulės rankas, padėkojo ir iškeliavo. 
- Ech, man tavo bėdos, - tarė Saulė vėl paimdama šukas.
Uola jau laukė moters tarsi turėtų dešimt akių. Moteris atsargiai praėjo uolą ir tik tada papasakojo, ką žinojo. 
- Ak, - suriko įtūžusi uola. – būčiau žinojusi, tave būt užmušusi ir vargo nemačiusi.
- Atleisk, tik tiek galiu padėti, – tarė moteris ir jau nukurnėjo prie upės. Upė irgi pasiuto, kai moteris jai perdavė Sulės žodžius, tik ją perėjus.
- Ak, bučiau pasiglemžus tavo, senos niekam nereikalingos moters gyvybę mainais į savo ramybę, – šniokštė aršiai Upė.
- Atleisk, kad menka mano pagalba – atsisveikindama tarė moteris. 
Priėjusi kaimą ji užsuko pas sužvarbusią moterį ir perdavė priminimą apie labdarą. Toji tuojau pat padengė didžiulį stalą, pasodino viešnią ir dar sukvietė viso miestelio vargetas puotauti. O po pietų dalino savo prikauptus rūbus ir kitus naudingus daiktelius. Liejosi juokas, moteris visai neatrodė sušalusi. Senos mergos susigėdusios išklausė moters žodžius apie tvarką ir nuo tos dienos kas rytą kėlėsi iki aušros, šlakstė namus ir švariai šlavė aslą. Ir, o stebukle, greitai pasirodė pirmieji lankytojai, kol galų gale miestelyje įvyko trigubos vestuvės. 
Namie moteriškė sužinojo, kad jos kaimynas jau visai prie mirties. O atsitiko štai kas. Kai moteris išvyko pas Saulę tiesos sužinoti, vagilius taip persigando, kad pasiligojo ir vištos plunksnos išaugo jam ant veido. Taigi kiaušiniai daugiau nedingdavo ir moteris juos valgė laiminga, kol pasimirė. O kai ji pasimirė, pasimirė ir višta.


4.
„Kelio nėra, kol jo nepramini...“

Rytą jos nubudo ir pasipasakojo, ką sapnavusios. Kiek buvo nustebimo abiems tą patį sapne regėjus. Klausimo kur eiti nekilo, nes netoliese rūko kaminai, tai miestelis jas kvietė pasižmonėti. Tačiau „pasižmonėti“ nelabai išėjo – žmonės gatvėse slankiojo niūrūs, tylūs, būriavosi krantinėje ir žvalgėsi į jūrą. 
Viešbučio, kurį nakvynei išsirinko mergaitės, darbuotoja joms paaiškino:
- Jei būsite čia iki rytojaus, jūsų vizitas sutaps su pasaulio pabaiga, – ar tai jums tinka?
- Kodėl ryt pasaulio pabaiga? – daugiau nusistebėjo, nei nusigando Auksė.
- Taip išpranašauta pranašysčių knygoje. Jus pasirinkote tinkama vieta pasaulio pabaigai sutikti, gero buvimo. Beje, ta proga viskas nemokamai.
Išėjusios pasivaikščioti mergaitės prisirinko iš geranoriškų pardavėjų prekių nemokamai. Staiga turgaus aikštėje jos išgirdo skardų balsą skelbiant:
- Su ryto saule ateis dienų pabaiga..., - tai vyras, dėvintis keistą aukštą kepurę skaitė kažin kokią senovinę knygą storais odiniais viršeliais. Obuolių pardavėja tarė mergaitėms:
- Tai pranašysčių knyga, skelbianti pasaulio pabaigą. Įsiklausykite!
- O kodėl jūs tikite tuo, kas parašyta šioje knygoje? – paklausė Auksė, stengdamasi parinkti pagarbų toną.
- Todėl, kad joje parašyta, jog ji šventa. 
- ?
- Taip išaiškino šventikas, - nukirto moteris, nusukdama akis šonan.
Jos prisiartino prie minios.
- Žydras spindulio kardas, atšokęs nuo nakties deimantų, perkirs blogio imperiją ir visą šalį padengs vanduo, – taip kalbėjo šventikas, o žmonės, rodėsi, net nekvėpavo, taip jie klausėsi.
- Rytoj ryte.. melskimės, melskimės...
Aurėja sušnibždėjo:
- Ką darysime, melsimės? O jei pasaulio pabaiga neateis?
- Manau, verta surizikuoti ir eiti apsipirkti, juk kainos puikios, ar ne? – pamerkė akį Auksė.
Vakare mergaitės atsidarė viešbučio langą, užsirangė ant nuožulnaus stogo ir aptarinėjo, ką girdėjo dieną.
- Kodėl visada atsiranda kas nors, kas interpretuoja, aiškina įvairius dalykus? Kodėl pasaulis negali būti toks, koks yra? Tiesiog įvykių grandinė... – kalbėjo Auksė, o Aurėja, būtinai norėdama ką nors pridurti taip tarė:
- Nejaugi ši grandinė nutrūks rytoj? Po tokios gražios ir ramios nakties?
- Būtų gaila. Bet aš nemanau, kad yra kas nors, kas žino kaip visa baigsis, eime miegot.
Tačiau išsimiegoti net šią „paskutinę“ naktį joms nepavyko. Maždaug po vidurnakčio mergaites pažadino dūzgimas. Taip, nieko sau – vidury kambario, viduryje nakties lyg niekur nieko buvo įsitaisiusi moteris su senoviniu verpimo rateliu ir kuo uoliausiai verpė.
- Pasakų motina, – sušnabždėjo Aurėja.
- Kas jūs, kaip čia patekote? – konkretesnė buvo Auksė.
Senelė nustojo austi ir nusišypsojo:
- Netikėtai, kaip ir mintys jūsų galvose, – atsakė keisdama kuodelį. - aš jau nebežinau, ar seku pasakas, kad lengviau verpti būtų ar verpiu, kad pasakočiau. Man pasakyta tik tiek, kad turime su jumis apsikeisti istorijomis, o tai man labai labai patinka.
- O kas jums taip liepė? – kažką suprantančia balso intonacija paklausė Aurėja.
Moteris lyg niekur nieko verpė.
- Aaa..., – suprato Auksė – o kas pradeda?
- Jūs, mielosios mergelės.
Auksė tuojau pat atsivertė sąsiuvinį ir, žinoma, aptiko naujai primargintą lapą. Beliko parinkti tinkama pasakoriaus balsą ir pradėti skaityti:

Seniai seniai moterys susilaukdavo vaikų kiek kitaip, nei šiandien. Vaikus jos iškasdavo iš žemės. Taip taip, iškasdavo vaikus stačiai žemėtus. Mergaičių toli ieškoti nereikėdavo, užtat berniukus sunku būdavo rasti, o ir gilia tekdavo knistis. Taigi stiprios moterys turėjo daug vaikų, o silpnos ir tingios mažai. Žinoma, kaip ir dabar, buvo tuomet ir nevaisingų moterų. Vena tokių, eskimė vardu Kukuršuk, jau, atrodo, puse žemės apvertė, o vaikų kaip nėr taip nėr. Galiausiai ji nuėjo pas žynį, kuris jai patarė pakasinėti vieną miško laukymę – ten ji turėtų išsikasti vaikelį. Moteris, kaip ir buvo liepta, susirado laukymę ir pardėjo kasti. Ir toks didelis buvo jos noras, tiek jėgų atrado savyje, kad prasikasė į kitą žemė pusę. 
Šioje kitoje pusėje viskas atrodė kitaip – sniegas buvo šiltas, o vaikai atrodė vyresni ir didesni už suaugusius. Moterį įsivaikino berniukas ir mergaitė. Bėgo dienos, vaikai labai rūpinosi Kukurušuk, baisiai ją mylėjo. Kartą jie paklausė:
- Ar yra kas, ko norėtum, mieloji mūsų?“.
- Taip, aš pati noriu vaikų, – pasipiktinusi ištarė Kukurušuk.
- Tuomet mes tave paleisime, eik į kalnus ir kask, – susižvalgę pratarė vaikai-tėvai.
Kukurušuk tuojau pat nukeliavo į nurodytus kalnus ir štai ji jau kasasi gilyn į žemę, diena po dienos, žiema po rudens. Jos tunelis susijungė su kitais požeminiais praėjimais, kol ji pateko į didžiulį labirintą. Labirinte aidėjo trolių žingsniai. Visą naktį Kukurušuk nuo jų slėpėsi tamsiausiose labirinto kertėse, o ryte krito leisgyvė kampe ir pasiruošė mirti. Bet netikėtai išlindo mažas guvus lapiukas ir tarė:
- Aš išgelbėsiu tave, mama.
Gudrusis lapiukas išvedė Kukurušuk iš labirinto namo, kur ji krito ant gulto kaip negyva ir miegojo tris paras. Kai pabudo, jau nieko neatsiminė, tik pajuto nešiojanti gyvybę po širdimi... O po nepilnų metų jau mylavo savo vaikutį.
Tai ar mes vaikus auginame, ar jie mus?

- Oho, kokia pamokanti istorija... Neveltui man – pagyvenusiai moteriškei priminėte, – nusišypsojo senelė, įdėmiai išklausiusi Kukurušuk istoriją. – na, jei ruošiatės kada užaugti į moteris, tai ir aš jums turiu pamokančią istoriją, nutikusią kažkur Afrikoje:

Neturtingi tėvai kartą rengėsi išleisti dukterį už vyro, kurio ji nenorėjo. Ta ir atsisakė tarusi, kad ras vyrą pati. Ne už ilgo atvyko į jų kaimelį gražus ir, atrodo, tikrai nekvailas jaunikaitis. Mergina tuojau pat pareiškė, kad rado, ko ieškojusi ir išprašė tėvų tuojau pat kelti vestuves. Tačiau tas vyrukas buvo visai ne žmogus, o piktoji hiena, kuri galėjo keisti pavidalus, kada tik panorėjusi. Pirmą naktį po vestuvių vyras ir paklausė merginos:
- Jei keliaujant į mano kaimą, kelyje mes susipyktume, ką tu darytum?
- Pasiversčiau į medį arba balą. Na gal dar akmenį, – juokėsi ši.
- Na, aš vis tiek tave tokiais atvejais surasčiau, – juokėsi vyras – hiena. Tačiau tuo metu už sienos prabilo merginos motina:
- Tylėk, jokia moteris nepasakoja vyrui visų savo paslapčių, – ir mergina nebepratarė nė žodžio.
Kitą dieną, iš tiesų, vyras susiruošė kelionėn į savo kaimą. Bet tik jie paėjo tiek, kad nebesimatė kaimo trobų, vyras pavirto pikta hiena ir puolė merginą. Mergina vertėsi į medį, balą, net akmenį, bet hiena apdraskė medžio kamieną, vos neišgėrė balos, tik tik neprarijo akmens. Galiausiai mergina pasivertė į tai, ko neišdavė tą vakarą savo vyrui – nuostabų gėlės žiedą. Šis veltui ieškojo visur ir pagaliau pasitraukė.
Kartu su paskutiniu sakiniu moteriškė nustojo minti ratelio pedalą ir ištirpo ore – pradžioje ji, o po to ir ratelis.

Rytui išaušus Auksė nubudo pirmoji:  
- Na, panašu, kad nors močiutės ir nėra, visas pasaulis dar gyvuoja, taigi įrodyta, kad pranašautojai neretai perdeda, – ji atitraukė užuolaidas, tačiau užuolaidos praskyrė patį dangaus skliautą, o Auksės rankos jau nebebuvo rankos... Jos plunksnavosi, kol įgavo sparnų formą, sukeldamos nevaldomą skrydžio trauką. Ir štai abi mūsų herojės jau sklendžia virš paniurusio mietelio. Jų įgautas žuvėdrų pavidalas tikrai buvo labai grakštus, o puiki naujo kūno forma leido mėgautis skrydžio malonumais.
- Kas sakė, kad žmonės negali skraidyti? – sušuko Aurėja.
- O kas sakė, kad mes žmonės? – mirktelėjo žuvėdros akimi Auksė ir šovė į viršų.
Miesto aikštėje būriavosi nepatenkinti žmonės. Buvo galima girdėti, kad jie piktinasi, jog „nieko neįvyko“, „kur pasaulio pabaiga?“ ir taip toliau. Toldama nuo žemės Auksė akies krašteliu užmatė, kaip minia į aikštę neša vakarykštį oratorių, o jiems vadovauja kitas vyras, kuris rėkė maždaug taip:
- Šis apsišaukėlis išaiškino šventą Pranašysčių knygą klaidingai, pasaulio pabaiga bus po trejų metų, ant laužo jį, – ir minia subliuvo. Ir jau visai akies krašteliu Auksė pastebėjo paskui jų šešėlius nuo viešbučio bėgančias žmogystas. Tai viešbučio darbuotoja ir vienas turgaus prekeivis, iš kurio jos vakar dykai gavo vaisių ir daržovių, mostagavo rankomis ir šaukė: 
- Ei, grąžinkite pinigus...
Auksė tik nusišypsojo, o gal atsiduso ir persivertė ore jaukiai kaip savo lovelėje. Juk jos skriejo į naują dieną, o tai reiškė – į naują istoriją.

5.
„- Keliauk su manim“
„- Ne, mane mokė keliauti vieną...“

Sklandyti ore buvo tikras smagumas, tačiau ėmė temti, artėjo naktis. Mergaitės jautė, kad jų sparnai pailso, todėl reikėjo leistis. Kaip jos nudžiugo šioje bekraštėje jūroje pastebėjusio žemę. Tai buvo nedidukė sala, jauki kaip turistinių lankstinukų nuotraukose. Tik palietusios žemę žuvėdrų trinagėmis, jos atvirto į mergaitiškus pavidalus. Sala buvo lygiai tokia kaip skaitė knygose – jūra, smėlis, palmės ir... staiga iš miškelio išbėgo kraupiai šaukiančios pusnuogės žmogystos, baltais išsidažiusios veidus. Jos sučiupo mergaites ir surištas nunešė į palapinių miestelį. Iš kaulų ir didžiulio puodo mergaitės suprato, kad pateko į tikrų tikriausių žmogėdrų rankas.
Staiga visi nuščiuvo, o į priekį išėjo vadas – bent taip jos pagalvojo, nes vyrukas buvo mažiukas ir, matėsi, kad norėjo atrodyti labai svarbus.
- Kol vanduo užvirs, turime laiko, – tarė vadas. – jei papasakosite ką nors nuostabaus, paleisime, juk matau, medžiotojai šiandien ir briedį sumedžiojo. 
Auksė atsivertė sąsiuvinį.
- Aš pirmas! – sušuko vadas, nors niekas jo nenutraukė. – man itin patinka pasakaitės apie maistą, tad klausykite:

Viena šauni mergelė buvo puiki virėja. Ji mėgdavo sakyti – „virėjas turi žinoti, ką gamina“. Kartą, gamindama valgyti šeimininkui ir ateisiančiam svečiu, mergelė pasijuto tokia alkana ir tiek prisiragavo, kad nieko neliko. Juk maistas buvo šviežias, o svečiai vėlavo. 
- Nuodėmė tokiam patiekalui (keptiems karveliams) stovėti ir musyti. Be to, gabaliukai turi visi vienas prie kito darniai gulėti, tad reikia nukąsti ten, nugnybti čia... – taip kalbėjo ji sau rydama karvelius. Kai šeimininkas paėmė peilį, kad išgaląstų mėsai raikyti, į duris paskambino svetys. Nutaisiusiu giliai susirūpinusį veidą virėja atvėrė duris ir pasakė jam, kad šeimininkas šių namų yra baisus žmogus: jį patį suvalgyti nori, abi ausis nupjauti ...
- Girdi? Jau galanda peilį... – pribaigė ji nustėrusį svetelį. Tas apsisuko ir pasipustė padus. O šeimininkui virėja tuojau pat pasakė, kad svetys nurijo vakarienę – abu karvelius ir pabėgo. Štai kokio jo nedoro būta. Šeimininkas piktai sušuko:
- Juk nors vieną man galėjo palikti, – ir nėrė pro duris paskui persigandusį svetį. Taip ir bėga dvi žmogystos per miestelį – vienas ausis susiėmęs, o kitas peiliu mostaguodamas ir šaukdamas:
- Na, nors vieną... nors vieną...
- 
Vadukas taip kvatojosi iš savo istorijos, kad net springo. Kiti laukiniai irgi norom nenorom krizeno, matyt, norėdami įsiteigti vadui.
- Dabar jūsų eilė, pažiūrėsime, ar sugebėsite nustebinti, – net persisvėręs nuo savo didžiulio sosto, apkaišyto kaukolėmis, sukomandavo vadukas.
- Turi pasistengti, – tarė Aurėja, visiems sužiurus į jas. Auksė atvertė sąsiuvinį, atsimerkė ir pradėjo skaityti šviežią raštą:

Kartą turtingo žmogaus duktė studijavo universitete. Ji buvo labai dėmesinga mokinė. O nutiko taip, kad sėdėjo ji klasėje prie praviro lango ir konspektavo. Tačiau taip įsiklausė į dėstytojo aiškinamą formulę, kad pieštukas išslydo jai iš rankų ir nukrito pro langą ant žemės. Ir nutik tu man, kad kaip tik pro šalį ėjo karaliaus sūnus. Jis pakėlė pieštuką, pažvelgė aukštyn, kur mergaitė nerimavo – ji negalėjo praleisti formulės, tačiau ir dėstytoją nutraukti būtų labai nemandagu. Ji praėjo melsti karaliaus sūnų atmesti pieštuką, bet šis iš jaunumo juokais ir tarė:
- Pažadėk man savo pirmąją gėlę, ranką ir širdį.
Mergina nugirdo tik pradžią, todėl linktelėjo galva. Karaliaus sūnus užmetė pieštuką ir nuėjo. Beje, greitai vaikinas pamiršo pokalbį, o mergaitė niekaip negalėjo pamiršti. Be to, ji atsiminė visą vaikino prašymą ir labai tikėjosi, kad tai buvo tik juokas.
Bėgo laikas. Karaliaus sūnus pats tapo karaliumi, mergina baigė universitetą ir ištekėjo už turtingo jaunuolio. Tačiau po vestuvių, prieš pirmąją naktį, ji atsiminė pažadą ir prisipažino vyrui.
- Tačiau aš tikiuosi, kad tai buvo juokas, – viltingai tarė ji.
- Ar tai juokas, spręsti ne tau, o jam. Pažado reikia laikytis, – griežtai nukirto vyras.
Nieko neliko mergelei, tik išsiruošti į kelionę, į karaliaus rūmus. Ir taip ji skubėjo, kad nepajuto, kaip atsidūrė naktį miške. Tuojau pat užtiko ją plėšikas:
- O, kaip neatsargu su tiek brangakmenių vaikščioti tamsoje, duokš man juos ir šilko rūbus, – suriko grėsmingas galvažudys.
- Ak, plėšike, imk brangakmenius, bet palik rūbus, nes negalėsiu nuoga užeiti į karaliaus rūmus, – tyliai pratarė mergina ir papasakojo, kodėl tamsoje keliauja į rūmus.
- Man daro įspūdį tavo garbingumas ir pažado laikymasis, todėl aš tave paleisiu – ištarė plėšikas. – tačiau turi ir man pažadėti grįžti ir tuomet viską atiduoti.
Moteris pažadėjo ir iškeliavo toliau. Na bet ir nesisekė – tankumyne ją užtiko žmogėdra:
- Ką veikia trapi moterėlė naktį miške? Man vakarienė? Aš suvalgau visus, kurie naktyje, nes naktis priklauso man, – riaumojo jis.
- Ak, žmogėdra, palauk dar, jei mane surysi, aš neištesėsiu pažado, – tyliai tarė mergina ir papasakojo savo kelionės priežastį.
- Aš sužavėtas tavo pareigingumo, – tarė žmogėdra. – todėl paleisiu tave, bet tik jei pažadėsi grįžti.
Mergina pažadėjo ir keliavo toliau. Rūmus ji pasiekė sutemus ir sargybiniai nenorėjo jos leisti, tačiau mergina liepė perduoti, kad tai garbės reikalas susijęs su pažadu, kadaise duotu universitete. Karalius išklausė sargybinių, atsiminė šį jau nublankusį įvykį ir priėmė drąsuolę. Jis buvo sukrėstas jos garbingumo ir drąsos, apdovanojo ją ir prisakė:
- Grįžk pas savo vyrą – jis bus laimingiausias vyras pasaulyje.
Bet pirmiausia moteris, kaip ir buvo žadėjus, užsuko pas žmogėdrą ir tarė:
- Žmogėdra, suėsk mane, bet po to būtinai atiduok rūbus ir brangakmenius plėšikui. 
Žmogėdra buvo taip sužavėtas jos drąsos, juk jai garbė jai aukščiau už gyvybę, ir paleido. Tuomet ji nuvyko pas plėšiką ir pasiūlė jam savo rūbus ir brangakmenius, bet ir jis paleido mergelę sužavėtas jos tvirtų įsitikinimų. Pagaliau mergina tyra sąžine grįžo pas savo mylintį ir laukiantį vyrą.

- Galite eiti, – su ašaromis akyse jas apkabino vadas, o minia pagarbiai prasiskyrė. Laukiniai dar nebuvo girdėję apie tokią drąsą. 
Tačiau bėda viena nevaikšto. Joms pagal ošimą nusigavus iki jūros, pasigirdo kaži koks švilpimas ir šniokštimas, baisus šešėlis užstojo saulę. Mergaitės pamatė paukštį, kurios sparnai buvo pločio kaip Auksės kambarys, o snapas kaip Auksė tėčio draugo brolio, kuris dirbo kranininku, krano kablys. Mergaitės puolė bėgti, nes žaibiškai leisdamasis grobuonis išleido nagus, kurie labiau panešėjo į mėsininko peilius. Bėgdamos palei jūrą, nuolat atsigręždamos atgal, staiga jos atsitrenkė į kažką minkšto. Tai buvo senas, nudvėsės banginis, bangų išmestas į krantą. Pasirinkimo neliko ir mergaitės pro didžiulius nasrus įsmuko į šiltus gyvūno vidurius. Pasislėpė.
Dvokas banginio viduriuose buvo nepakeliams, bet vis geriau nei tas paukštis, aiškiai nusitaikęs nunešti jas sušerti savo gigantiškiems jaunikliams. Mergaitės dar girdėjo jį sunkiai straksint aplink banginio kūną – jų laikinąją priebėga. Tačiau po kiek laiko jos taip priprato prie dvoko, kad net nejautė jo, o šiluma buvo gana jauki, tik tamsu.
- Kad taip ką nors paskaitytume, būtų lengviau laukti, – atsiduso Aurėja ir sulig tais žodžiais sąsiuvinis sušvito, nušviesdamas gyvūno vidurių ertmes. Auksė atsikrenkštė ir pradėjo skaityti:

Keliavo kartą du broliai – turtingas ir vargšas. Abu keliavo arkliukais, tik vargšo buvo kumelė, o turtingo – kastruotas eržilas. Naktį jie apsistojo užeigoje, tačiau visi kambariai buvo užimti, tad jie miegojo prie aklių. Naktį kumelė atsivedė kumeliuką, kuris pasirito prie turtingojo brolio žirgo šono. Ryte linksmas turtingasis žadina neturtėlį:
- Žiūrėk, mano žirgas atsivedė kumeliuką.
- Bet jis negalėjo atsivesti, tai mano kumelės darbas, – paprieštaravo neturtėlis.
- Tuomet jis ir būtų prie kumelės, – nukirto turtingasis.
Žodžiu, susiginčijo jie labai ir nutarė teisybės ieškoti teisme. Bet ir ten niekas negelbėjo, teisėjai neskubėjo spręsti, nes turtingasis jiems siūlė pinigų. Galų gale vyriausiasis miesto teisėjas taip tarė:
- Štai jums keturios mįslės. Po keturių dienų turite atsakykite į jas, tuomet ir spręsiu, kuris vertas šito turto, - o mįslės tokios buvo: kas pasaulyje stipriausia ir greičiausia? kas pasaulyje riebiausia? kas pasaulyje minkščiausia? kas pasaulyje meiliausia? 
Turtingasis nuėjo skųstis savo žmonai, kuri tik tarė – „sakyk mįsles“.
- Kas pasaulyje stipriausias ir greičiausias?
- Tai paprasta, juk tavo eržilui niekas neprilygsta jėga ir greičiu – bet ką pralenks ir partrenks.
- O kas riebiausia?
- Atsimeni, mes dvejus metus šėrėme kuilį, jau nebepastovi. Jis ir bus riebiausias pasaulyje.
- Gerai, o kas yra pasaulyje minkščiausias? 
- Ak, kvailuti, ar yra kas minkštesnio už žąsies pūkus, kuriais kemšame pagalves?
- Na, paskutinis, – trynė rankas turtingasis. – koks yra pats meiliausias dalykas pasaulyje?
- Mūsų anūkas, atsipeikėk!
- Dėkui, geroji moterie, padėkosiu tau daugiau, kai laimėsiu, - tarė likimo nenuskriaustas brolis ir išskubėjo teisman.
Tuo tarpu neturtėlis grįžo namo ašarodamas, o pasitiko jį tik vienintelė dukrelė – aštuonerių metų gražuolė.
- Kodėl verki, tėveli? – paklausė ji ir tėvas puolė ant kelių:
- Ak dukrele, neatsakysiu aš tų mįslių, prarasiu kumeliuką, o už teismų išlaidas ir viską atims, išmes mus iš nam, – ir viską papasakojo.
- Tėti, – pagalvojusi prakalbo mergaitė. – eik pas teisėją ir taip sakyk: nėra pasaulyje stipresnio ir greitesnio už vėją, kaip jis neša pūkus ir varto viesulu namus, riebesnio už žemę, nes ji visa maitina, minkščiausia yra žmogaus ranka, nes ant ko žmogus begulėtų – ją pasikiša po galva ir nėra nieko mielesnio už miegą.
Vyriausias teisėjas išklausė atsakymus ir susimąstė.
- Kas tau patarė? – paklausė jis neturtėlio.
- Mano aštuonmetė dukrytė, – atsakė šis nežinodamas, ko tikėtis.
- Jei tokia protinga tavo duktė, štai jai šilko siūlai, tegul rytojui man nuaudžia rankšluostį.
Grįžęs tėvas ašarojo dar graudžiau negu dieną prieš, bet mergaitė tik paguodė jį ir nulaužusi šluotos kotą padavė tėvui sakydama:
- Pasakyk teisėjui, kad surastų meistrą, kuris iš šio pagalio išriestų ratą, tada aš išausiu jo prašytą rankšluostį.
Teisėjęs klausėsi su dar didesne nuostaba. Tada pamojo ranka ir tarnai įnešė pintinę:
- Šioje pintinėje yra šimta penkiasdešimt kiaušinių. Tegul tavo dukra rytoj man pristato 150 viščiukų.
Nors dar labiau nusiminęs grįžo žmogus, dukra iškepė vakarienei skanią kiaušinienę ir taip jam patarė:
- Pasakyk, kad šiems viščiukams tinka tik vienos dienos grūdai. Tegul tokių užaugina, nes kitokių jie nelesa.
Teisėjas išgirdęs tokį pasiūlymą susijaudinęs pratarė:
- Jei tavo duktė tokia išmintinga, noriu ją pamatyti. Tegul rytoj atvyksta nei pėsčia, nei raita. Nei apsirengusi, nei nuoga, nei su dovana, nei tuščiomis.
Duktė tai išgirdus tik nusišypsojo ir paprašė tėvo iš draugų medžiotojų atnešti gyvą kiškį ir putpelę. Kitą rytą mergaitė užsivilko tinklą, sėdo ant kiškio ir laikydama rankoje putpelę patraukė link rūmų. Ją pasitikęs teisėjas, ištiesė rankas dovanai. Tačiau putpelė tik plast ir nuskrido.
- Tu įvykdei paliepimą. Esi labai išmintinga, tačiau gyvenate jūs vargingai, prašyk, ko nori, – kilniaširdiškai prabilo teisėjas.
- Nors mes neturtingi, visko mums gana – mano tėvas gaudo žuvis ant kranto, o aš verdu žuvienę sijone, – šyptelėjo mergaitė. Teisėjas supyko:
- Kokia tu vis tik kvaila. Argi žuvys gyvena sausumoje? Ar galima išvirti sriubą skraite?
- Bet ar jūs, teisėjau, protingas? Ar kas matė eržilą atsivedant kumeliuką?
Suprato teisėjas savo kvailumą ir atsiprašęs išlydėjo mergaitę su dovanomis ir kumeliuku namo, pas tėvelį.