PASAKOS: II DALIS

prieš skaitant šią, rekomenduojame susipažinti su I pasakų dalimi ;)

6.
„Kartais žmonės keliauja, kad pamirštų...“

Auksė užvertė knygą:
- Laikas patikrinti, ar nuskrido tas nelemtas paukštis.
Mergaitės išsiropštė iš banginio vidurių ir tuojau pat puolė į jūrą nusiprausti, tačiau jūros nebebuvo, nors vandens šniokštimas nesiliovė. Neužilgo jos priėjo upę. Nors ji nebuvo nei plati, nei srauni, Auksė žinojo, kad be suaugusiųjų į vandenį vaikams lysti nevalia. Taip jai nesumojant ką daryti, pro rūką išryškėjo valtelės kontūrai, o joje valtininkas juodu apsiaustu.
- Tamsta, gal perkeltumėte mus į kitą pusę? – drąsiai pasiteiravo Auksė nepažįstamojo žinodama, kad ir jis ir ji susitiko ne veltui.
- O, su malonumu. Jau kuris laikas turiu mažai darbo, po to kai mane atleido nuo Acheronto krantų...
Mergaitės susižvalgė, bet neturėdamos ką daryti, sėdo į gražiai ornamentuotą valtelę ir valtininkas atsistūmė nuo kranto irklu.
- Matau, kad jūs, nesupykite, žmogus jau pagyvenęs, tad labai maga iš jūsų iškvosti kokią istoriją, o gal net kelias, – tarė Auksė atmindama, kad patirtis bei dalinimais ja yra didžiausias džiaugsmas. Be to, kas bebūtų, jos turi ruoštis ir kauptis susitikimui su Tylos karaliumi.
- Žinoma, aš žinau daug istorijų, nes kadaise tarnavau prie Acheronto ir prisiklausydavau nelaimėlių į valias. Vieni iš baimės taip meluodavo, kad negalėtų prilygti geriausios knygos, o kitų tikros gyvenimo istorijos buvo tokios neįtikėtinos, kad vertos rašytojo plunksnos.
- O kas yra Acherontas? – prabilti išdrįso ir Aurėja.
- Mano krašte, senovės Graikijoje, tai yra Upė tekanti tarp šio ir ano pasaulio. Ja plukdydavau mirusiųjų sielas žemyn, į požeminę karalystę – niūrųjį Hadą. Esu laimingas žmogus, nes dirbau darbą, kuris man itin mielas širdžiai, mat aš ir laisvu laiku domiuosi upėmis. Štai mirusiuosius galima buvo plukdyti ir Kokitu, tai trumpesnis, tačiau pavojingesnis kelias. Bene žymiausia požemio upė – Letė. Įbridus į jos vandenis mirusieji užmiršdavo gyvenimą žemėje. Šventoje Stikso upėje viskas stingdavo, galite tik įsivaizduoti, kokie kraupūs radiniai jos dugne nežinia ko laukia...
- Jūs kalbate tik apie požemio upes...
- Tai kad žemės upės labai jau neįdomios. Žmonės atėmė iš jų stebuklingas galias, jos vertinamos tik kaip žuvyklos ar maudyklos. O kad jūs pamatytumėte mano gimtinę, tuos požeminio pasaulio laukus, kurių nesušildo joks saulutės spindulys. Požeminių upių krantai apaugę vos prasiskleidusiom laukinėm tulpėm, visur aidi nelaimingųjų mirusiųjų aimanos, bedugnės prarajos grasinasi pražudyti nelauktus svečius, gražu... Jūs girdėjote kaip verkia gyvieji?
- Taip.
- Įsivaizduokite tada, kokia liūdna bekūnių sielų, plevenančių kaip šešėliai rauda. Jos pamiršusios viską, kas buvo brangu, jos nebemoka net norėti...jų aimanos primena paskutinių rudens lapų tylų šnarėjimą. O jau gyvių mano kraštuose – trigalvis šiuo cerberis su gyvatėmis aplink kaklą, žiaurios keršto deivės graužia prasikaltėlius sąžinės priekaištais. Turbūt tik miego dievas Hipnas ten gana malonus gyventojas, tačiau ir jo pagrindinė užduotis – užmigdyti amžinai, bet napamiršti laiku pristatyti košmarų. Beje, mano vardas Charonas.
- Malonu..., aš Auksė, o štai ji – Aurėja. Sakykite, o kas iš jūsų plukdomų nelaimėlių papasakojo įdomiausią istoriją?
- Cha, nors aš kėliau įvairiausių tautybių žmonių, o mes – graikai pasižymime neįtikėtina iškalba, nepralenkiamas istorijų rietėjas pasirodė egiptietis vardu Anu.
Mergaitės pasislinko arčiau.
- Štai ką sužinojau iš Anu, – patogiau irklą persimetė ir Charonas.
Jei egiptietis norėjo įgyti nemirtingumą, turėjo gauti „Mirusiųjų knygą“. Šioje knygoje, kuriai pasiturintys egiptiečiai skirdavo nemenką pajamų dalį dar gyvi būdami, buvo nuorodos ir instrukcijos, kaip elgtis pomirtiniame pasaulyje, kuris knibždėjo demonais. Kitaip saugiai nenukeliautum į amžinojo poilsio vietą – nendrių laukus. Knygoje įrašyti užkeikimai galėjo apsaugoti nuo demonų ar net nuo mirties antrą kartą. Be to Anu turėjo pilną maišelį žmonių ir gyvūnų statulėlių, nes buvo įsitikinęs, kad po mirties „ten“ sunkiai dirbama, todėl būtina pasiimti vergų. Ant širdies Anu segėjo skarabėjų, nes širdis egiptiečių laikoma svarbiausia žmogaus dalimi, jo esme, o šis, šventas Egipte vabalas, saugojo širdies paslaptis (todėl kad Anu, kaip ir visi žmonės, labiausiai bijojo, kad jo širdis gali atskleisti, kad ji ne taip jau ir vertas pomirtinio gyvenimo).
Toje knygelėje aprašyta daugybė bjaurybių – pomirtinio pasaulio demonų. Tai ir milžinas gyvatės galva, namo dydžio skorpionai, pabaisa su liūto kūnu ir krokodilo galva ir daug kitų. Bet knygoje buvo aprašyti ir sąjungininkai. Pavyzdžiui, dievas Anubis, vaizduojamas su šakalo galva, atverdavo požemių duris ir kitaip padėdavo mirusiems. Be to, Anubis atlikdavo labai svarbų ir ne mažiau keistą ritualą, vadinamą „burnos atvėrimu“: Anubis durklu perbraukdavo per burną ir mirusiajam grįždavo kalbos dovana, o kartu ir regėjimas bei klausa. Šiuo ritualu atgaivinamas kūnas, kuris po mirties tapo nejautrus, o dabar vėl gali padėti sielai keliauti į nendrių laukus – amžinosios palaimos vietą.
Anubio vedamas Anu turės praeiti pro keturiasdešimt du dievus. Jiems Anu turės atsakyti, ar teisingai gyveno. Kiekvienam jis turės paneigti, kad elgėsi blogai: „aš nemelavau, nevogiau, nežudžiau...“ ir panašiai kartos Anu visiems galingiesiems požemio dievams. Didžiuliai skorpionai saugos kiekvienus vartus ir jei Anu neteisingai atsakys, jie kaip mat jį gyvą suvalgys. Tik įveikus visus keturiasdešimt dviejų vartų sargus Anu siela sutiks Horą – dievą su sakalo galva, kuris palydės Anu į galutinį teismą – Širdies svėrimą.
- Kas tai?
- Anu privalės atiduoti širdį saugantį skarabėjų Anubiui, kuris jį padės ant vienos svarstyklių lėkštelės. Kitoje lėkštelėje bus padėta viena vienintelė tiesos ir teisingumo deivės Maat plunksnelė. Jei širdis nusvers - atsiduso Charonas – mūsų mieląjį Anu tuojau pat praris (pradedant nuo galvos) sielų rijikė Amit – kraupiausia pabaisa krokodilo galva.
Sunku pasitikėti tik savo širdimi tokiame teisme, o kad padėtumei širdžiai, privalai nebijoti ir būti ramus. O Anu buvo visai sumišęs. Nenuostabu, juk senovės egiptiečiai daug labiau domėjosi mirusiųjų pasauliu, nei gyvųjų. Taip, visą gyvenimą jie ruošėsi teisingai mirti, manau, tai turėjo trukdyti laimingai gyvent, – nusijuokė graikas. – bet linksmiausia, kad tas egiptietis pateko į graikų pragarą. Nebepasakosiu apie šią niūrią vietą, – surimtėjo jis. – pakaks pasakyti, kad mirusių sielos nieko nieko nebenori...
- Krantas toli, papasakokite dar ką nors, – vos atitokusi nuo spalvingo egiptiečių pomirtinio pasaulio meldė Aurėja.
- Krantas visada atrodo toli, – kreivai šyptelėjo Charonas ir susimąstė. – liūdniausia istorija, kurią teko girdėti, nutiko poetui.
- Kam tokiam?
- Poetui, nežinote kas tai? O..., tai toks tarsi kalbos sargas. Poetai moka, gali ir mėgsta paliūdėti. O kai pritrūksta liūdesio, jie verčia liūdesį kančia. Poetas yra architektas, kuriantis ištisus liūdesio rūmus. Paklausykite šių eilių:

Sueižėjęs veidrodis, kurio negali pajusti
Nulaužtos lėlės nepakelia purvinų ašarų
Spausdamos kraują iš negrįžtančių dienų akmens

Tada pervėrė akis laiko rodyklės
Ir užvertė ratu

Ir skiriasi laikas kaip mano mamos vandenys
mano akių padangės
užleidžia vietą amžinumui

Tarp aštrių tamsos sienų
Springsta priverstas mylėti žvėris žmonių ašaromis
Bendro kelio aidas jam vaidenasi
Traiškydamas širdį jaunystės nuošliaužomis
Viskas prasideda ir baigiasi skausmu aidinčiose ausyse
Nykščiu ir rodomuoju atvertose akyse...

- Koks gražus balsas, - teisingai pastebėjo Aurėja.
- Bet labai liūdnas...kaip nuskriaustos mergaitės... – nutęsė Auksė.
Mergaitės atitoko – skambėjo nebe senio Charono balsas, o eiles deklamavo mergaitė, atrodo, nedaug vyresnė už Auksę. Keliauninkės jau buvo sausumoje ir artėjo prie miesto vartų, už kurių ir aidėjo ši liūdna rauda. Iš pažiūros miestas nesiskyrė nuo kitų Auksės matytų miestų ir miestelių, gal kiek pilkesnis. Bet nuo to ne mažiau magėjo iškvosti iš šių sienų miesto istoriją.
- Tačiau lengviau pakalbinti žmones, – nusprendė ji ir iškėlė ranką, stabdydama jaunuolį, kuris karieta vežiojo žmones po senamiestį. Skriejant su vėjeliu vaizdingu maršrutu, buvo nesunku prikalbinti jaunuolį atskleisti miesto paslaptį, kuri net nebuvo slepiama.
- Eilės, kurias girdite yra liūdesio poema, – pradėjo jaunuolis užguldamas pedalus. – tai kraštas, kuriame gyvenimas lygus liūdesio šlovinimui.
- Liūdesio kraštas?
- Galima sakyti ir taip. Seniai seniai ši šalis turėjo kuo didžiuotis. Čia gyveno Poetas, kurio šlovė buvo pasaulinė. Kai jis apdainuodavo pasaulio grožį, didybę ir žmogaus dėkingumą šioje šviesos šventėje, jam nebuvo lygių. Jis buvo labai laimingas kartu su savo žmona ir dukra ir gyvenimo džiaugsmas natūraliai žodžių salvėmis veržėsi iš jo lūpų.
Bet žiaurus tos šalie karalius išgirdo apie Poetą ir šaipydamasis paliepė jam parašyti „liūdesio poemą“. Davė šiam darbui du mėnesius laiko, o jei nespės, jo žmonos ir dukters galvos bus nuo jų atskirtos.
Gavęs tokią užduotį Poetas neteko žado. Visas naktis jis leido ant savo kambario palangės, užlietos mėnulio šviesa. Žodžiai, paprastai kritę iš jo lūpų, dabar kaži kur dingo. Ką daryt? jo siela tylėjo, juk jis nepažinojo skausmo, todėl negalėjo rasti žodžių jam aprašyti. Paskutinę naktį žmona, nepakeldama vyro kančių, tyliai prisiartino prie lango. Nebegalėdami ištarti nė žodžio, jie žiūrėjo vienas į kitą, kol ji sušuko ir staigiu mostu pravėrusi langą metėsi žemyn. Per vėlai poetas atskubėjo prie suglebusio savo gyvenimo meilės kūno. Ir tarsi atsivėrė pragaro vartai – tą pačią akimirką aidu pradėjo ristis tamsa iš Poeto sielos:

Kiek stovėjau, kad vanduo taip pašalo
Pavargau sukiot kranus, o kaimynai ir taip supus
Kirmėlės ir nerimas pasidalijo, kas tik valtininko padalijama
Tik nuvilnijo...
Bet šuliny matau susimokantį save
Ar ištraukčiau tave iš ledinio vandens?...
 
Karaliui klausant šios raudos iškrito skeptras, o neatlaikiusi tokios tamsos sustojo tirono širdis. Tuomet Poetas pasuko pakraupusiomis rūmų salėmis, stingstančiais karaliaus sodų kiemais į miesto gatves, užtvindydamas jį skausmo bangomis. Ir nors tai aidėjo jo paties skausmas, poveikis buvo visuotinis. Dvariškiai užsidarė rūmų kambariuose ir tik lingavo klausydami menėse aidinčio Poeto balso. Jų niekas daugiau nematė. Liūdesys liejosi virš kanalų gulinčiais tiltais, nuostabiais skersgatviais, žaliais kiemais. Poeto balsu prisipildė aikštės ir skverai, tamsos žodžiai aidėjo visuose mieto kampuose, paversdami juos tyliais šešėliais. Žmonės stingo nuo šio mieste aidinčio skausmo.
Po karaliaus mirties šalis pakriko, niekas nei dirbo, nei ilsėjosi – nebuvo jėgų net nekreipti dėmesio į šalį nuklojusią tamsą. Tik poetas liudijo pasaulio skausmą žingsniuodamas miesto gatvėmis. Beje, visą šią liūdną kelionę jį lydėjo dukra. Mergaitė sekiojo tėvą kaip gėlė, auganti be saulės.
Po dešimties metų poetas mirė – išseko skausmu alsavę plaučiai. Kol šis buvo gyvas, niekas nedrįso jo nutraukti, bet dabar žmonėms atsirado šviesesnio gyvenimo viltis. Gal pavyktų sugražinti šalies žmonėms gyvenimo džiaugsmą ir pasukti šalies ritmą į normalias vėžias? Tačiau poeto laidotuvių dieną rauda pasigirdo vėl... ir dar negirdėtais, dar niūresniais tonais:

Žiaurus teisėjas glamžo mano gyvenimo užrašus
Pasaulis baigsis su ryto rasa
Sušalę žmonės amžiams liks liūdėt
Prie židinio, kuriam buvo aukojama Diena
Dabar gyvenimas skausme
O kažkada tiktai skaudėjo
Jų raukšlės jau nesako nieko
Nieko nebuvo atsitikę, bet ir tai praėjo...

Tik dabar skausmą liudijo jaunas, savaip žvalus balsas. Žvalus buvo ir liūdesys. Poeto eiles deklamavo jo keturiolikmetė dukra, įstabiai įsiminusi kiekvieną žodį ir intonaciją per tuo dešimt nepakeliamų metų. Žmonės nusiminė ir dabar jau visai nebeteko džiaugsmingo rytojaus vilties.
- Ir dabar, - nuleido balsą jaunuolis. - kas dešimt metų mes išrenkame 14 metų mergaitę įstabiu balsu, kuri deklamuoja šį nepamirštamą skausmą, kurį girdite aidint mieste. Turint tokią tradiciją mano šalies žmonėms džiaugsmas nebeatrodo tikras. Tik naktį mes laisvi nuo šio balso, bet tada nėra nei saulės, nei jėgų... Na, keliauninkės, patikėčiau, jei jums nepatiko mano šalis. Aš ir pats norėčiau gyventi kitur...
- Kiekvienas turi turėti ir mylėti savo namus... – ištarė Auksė giliai susimąsčiusi.
Valtelė dunkstelėjo į žalią krantą ir mergaitės su mielu noru išsikėlė žydinčioje pievelėje.



7.
„- Tu nelieki vienoje vietoje todėl, kad nemėgsti žmonių?“
„- Nelieku kaip tik todėl, kad mėgstu. Laikas sutikti naujus...“

Toje pievelėje jos praleido visą dieną. Minčių buvo begalės, nuo jų negalėjai pabėgti ar šokti į upę, kaip nuo kokių bičių. Tarp prasiskleidusių ryškiai raudonų žiedų jos ilgai gulėjo atmetusios rankas į šonus, žiūrėjo į dangų ir prieš naujos dienos užduotis tingiai šnekučiavosi:
- Kaip manai, kokia svarbiausia keliautojo savybė – viltis, fantazija...? – paklausė Aurėja.
- Gal sėkmė? – gūžtelėjo pečiais Auksė.
Tuomet jos susiruošė ir siauru takeliu patraukė kalnuota vietove rytų pusėn. Neužilgo priėjo nedidelį miestelį, visai bažnytkaimį, nes bažnyčios bokštas aiškiai gožė kitus gyvenamuosius pastatus. Miestelio gatvėse mergaitėms apie alkį priminė gaminamo maisto kvapai, tad neturėdamos konkretaus veikimo plano, jos užsuko į užeigą. Skvarbaus žvilgsnio barmenas, šluostydamas ir taip spindinčias taures, kuriose jaukiai žaidė elektra, santūriai pasisveikino ir pateikė, ko mergaitės paprašė – dienos sriubos. Dienos sriuba buvo agurkinė ir mergaitės, patenkintos (juk galėjo būti ir blogiau) kabino pilnais šaukštais. Tačiau Auksei buvo aišku, kad šiaip sau šioje kelionėje nieko nebūna, todėl ji išdrįso kreiptis į vis taures blizginantį barmeną:
- Sakykite, kodėl jūs taip piktai į mus žiūrite?
- Oi ne, panelės, ne piktai. Tiesiog, jūs man priminėte senus įvykius, nutikusius šioje Dievo pamirštoje vietoje.
- Ką reiškia „Dievo pamiršta vieta“? – vietoje paklausė Aurėja, bet padavėjas tik numykė kažką panašaus į
„tas išsvajotas suaugusiųjų pasaulis..., kodėl visi ten taip norėjo patekti?“.
- Vietoje atsakymo aš jums papasakosiu vieną pamokančią istoriją.
- Na ir puiku, – atsiduso Auksė, tikėdamasi, kad šį kartą viskas bus aiškiau ir be bereikalingų pavojų.
- Gyveno šiame miesteliūkštyje guvaus proto ir šviesaus veido mergaitė, visai kaip jūs. Kartą į miestelį užsuko keliauninkas, taip pat visai kaip jūs. Tai buvo didžiulis įvykis, svečiai reti mūsų kraštuose, todėl mergaitė, kaip ir visi kiti miestelio gyventojai, keliauninką tuojau pat pastebėjo. Tas vyras jai iš karto patiko. Jis kažkuo stipriai skyrėsi nuo tų vyrų, į kuriuos išaugdavo miestelio vaikėzai, štai ir dabar ją erzinantys. Kol kas ji nežinojo kuo... Gal pamatęs, kaip negražiai linksminasi vaikėzai, o gal šiaip, vyras priėjo prie jos, prisistatė ir paklausė, gal ji žino kur nebrangų viešbutuką. Mergaitė nudžiugusi tarė, kad jos tėveliai kaip tik turi tokį ir palydėjo namo.
- Tėveliai, žiūrėkit, aš atvedžiau keliautoją!
Tėvai labai nudžiugo, mat viešbučių verslas ėjosi sunkiai, ir davė svečiui geriausią kambarį.
Ryte mergaitė pabudo nuo kalamos kieme geležies aido. Pro langą ji pamatė keliautoją, taisantį seną dviratį. Jam pažvelgus į viršų ir nusišypsojus ji susidrovėjo, nes susigriebė esanti nesišukavus ir neapsirengus, tad tuojau pat ir pasitraukė nuo lango. Bet po akimirkos, jau susitvarkius ji išėjo į kiemą ir drąsiai paklausė:
- Ką darai?
- Štai, gavau šį seną dviratį, galvoju, kaip galėčiau jam padėti.
- Pataisyt?
- Ne, pagydyt, – ir mirktelėjo. – greitai jis judės.
- Dviračiai gali judėti?
- Na, techniškai patys gal ir ne, bet jei jie susiranda gerą draugą su kuriuo, na... kaip čia pasakyt... sudaro sutartį...
- Sutartį?
- Taip, tarsi pasižada padėti vienas kitam... Pagalvok, žmogus be dviračio greitai niekur nenukeliaus, tačiau juk žmogus suteikia dviračiui balansą, kryptį, kelionės tvarką. Taip judviejų kelionė tampa ne tik greitesnė, bet ir šaunesnė.
- Aha... Oho...
- Kai jis pabus po operacijos, aš paklausiu, ar nenorėtų su manim sudaryti sutartį.
- Jis galės kalbėt???
- Taip, tik reikia detalių
Mergaitė tuojau pat sumojo parodyti keliauninkui, kur jų miestelyje yra geriausia detalių parduotuvė. Pakeliui vyras pastebėjo:
- Visi jūsų mieste tokie linksmi, taip noriai dirba...
- Taip, juk jie suaugusieji, - natūraliai gūžtelėjo pečiais mergaitė.
- hm...?
- O ką jus dirbate, juk jūs suaugęs?
- Na, ne tiek jau daugiau aš už tave suaugęs..., bet ką turi omenyje?
- Na, juk suaugę turi dirbti.
- Matai, aš esu tam tikroje kelionėje... – šyptelėjo vyras.
- Bet juk tai vargas... man tėvai sakė, kad nepastovumas yra didžiausia nelaimė.
- Kartais taip, bet šviesūs dalykai kelionėje nusveria tamsius...
- Bet tai - netikras darbas.
- Kodėl?
- Na, darbai neturi būti malonūs, bet jie būtini išgyvenimui, o tavo kelionė atrodo maloni, bet neteikianti pragyvenimo šaltinio. Todėl keliavimas nėra darbas.
- Manai, darbas yra tai, kas būtinai nemalonu, bet nemaloniai būtina?
- Hm..., taip.
- Bet argi tavo mieste visi nesišypso, dirbdami savo kasdienius darbus?
- Juk sakiau, taip yra todėl, kad jie suaugę. Žiūrėk, ana va berniukas eina surūgęs, liežuvį mums parodė. Vaikas, bet greitai jis pasikeis...
- Ką turi omenyje?
- Matai, jį veda į medicinos centrą – ana va ten, prie bažnyčios. Ten jam atliks operaciją – visi dvylikos metų vaikai šiame mieste operuojami ir nuo operacijos dienos jie net bjauriausią darbą gali dirbti šypsodamiesi. Suaugęs negali daryti to, ką nori – turi dirbti, kad valgytų ir taip toliau. Kartais suaugęs turi daryti ne tik tai, kas nepatinka, bet net ir tai, kas nėra gerai... Bet kartais turi tai padaryti, todėl geriau su šypsena, maloniai. Todėl ir daroma operacija – atveriamos smegenys, daromos įpjovos nervų centruose. Po tokių pjūvių net beprasmius dalykus sugebi daryti su skaidria šypsena – per naktį tampi suaugusiu. Tai mums paaiškino mokykloje... Beje rytoj man sueis ilgai laukti dvylika metų!
- Bet taip siaubinga!
- Kodėl, juk taip mes galime daryti blogus dalykus, nesijausdami blogai, – toliau natūraliu balsu dėstė mergaitė.
- Bet argi būti suaugusiu reiškia daryti tai, ko nenori? Kaip tuomet tikrai džiaugtis gyvenimu? Pagal tokias taisykles, aš nei suaugęs, nei vaikas. Aš esu aš – niekas man neprilipdys dirbtinės šypsenos, kad ir kaip kelionė nepasisuktų. Man labiausiai patinka keliauti ir matyti žmonių bei kultūrų skirtumus, rasti pojūčių panašumus, justi kaip kinta tavo pasaulio supratimas... džiaugtis gerais dalykais, vengti blogų, atrinkti, kas tikra, suklysti ir taisytis... o, ką tu mėgsti?
- Aš? Aš mėgstu dainuoti.
- Kelionėje labai praverčia dainavimas, – ir vyras uždainavo:

Tavo šypsenos gelmėje
Matau pasaulį žvelgiant į mane
Aš laisvas būti laisvas...

Mergaitei labai patiko. Ir ne tik daina, bet ir viskas, ką kalbėjo keliauninkas. Jos protas atsidarė jo žodžiams kaip išsiskleidžia gėlė saulės malonėje.
- Jei mėgsti dainuoti, kodėl tau netapus dainininke? – atsisuko į ją gerasis dėdė.
- Aš negaliu, šeima man jau numato vietą viešbutyje. Aš privalau jį valdyti. Be to (ji nusišypsojo) po dviejų dienų man atliks operaciją ir man be jokių dvejonių patiks viešbučio administratorės ateitis.
Keliautojo akys buvo liūdnos, jis atsiduso. Mergaitė pasistengė nukreipti kalbą:
- O kaip tu tapai keliauninku?
- Paukščiai..., tai buvo sklendžiantis paukštis, kurį pamačiau pro savo kambario langą... manau, tai buvo pradžia.

Tą vakarą mergaitė žvalgėsi pro langą. Neskaičiavo kaip įpratus, aveles, kad užsimirštų ir užmigtų, o stebėjo paukščius ir garsiai svarstė:
- Daryti tai, apie ką svajoji... hm...
Nepaisant tokios budrios nakties, ryte mergaitė pabudo ankstėliau ir tuojau pat išėmė paskutinę kalendoriaus kaladėlę. Nors nebeliko dienų iki operacijos, ji jau nebesidžiaugė taip kaip anksčiau. Jau buvo atvykusi „operacijos komisija“ ir tėvai labai rimtai atsakinėjo į anketinius klausimus, didžiuodamiesi, kad jų dukrai atėjo suaugimo diena.
- Ar galiu jūsų paklausti? – kreipėsi mergaitė į tėvelius, kai šie šiek tiek atsilaisvino. – o kas būtų, jei nuspręsčiau nesioperuoti? Ar yra kitas būdas man tapti suaugusia, kaip nors, na, tiesiog būnant savimi?
Staiga viskas tarsi pasikeitė. Visų pirma persikreipė tėvų veidai, motina pradėjo šniurkščioti, o tėvas nuraudo kaip virtas vėžys. Atsisuko ir „operacijos patrulis“.
- Kaip tu drįsti, mergše!!! – suriko persimainęs tėvas, o mama pro ašaras iškošė:
- Nedėkingoji, ši operacija tavo labui! Atsiprašyk ir niekada taip daugiau nekalbėk!
Tuo metu iš kiemelio į gatvę dviratį išstūmė keliautojas. Tėvas šaukė nepaliaudamas:
- Žmonės, ji nori pati suaugti, tai negirdėta! Kas tau į galvą prikimšo šitų niekų? – tačiau pamatęs keliautoją, atrodo, suprato gavęs atsakymą ir visai įniršo:
- Tai tu, niekše, nori iš mūsų ir valstybės atimti dukrą!
Beveid4 minia suūžė. Patrulis savo ruožtu pridūrė:
- keliautojau, kiekviena šalis turi savo tradicijas, tad privalai gerbti mūsų papročius.
Mergaitė, nežinia ko vildamasi, atsisuko į dėdę:
- Tu išvyksti?
- Aš juk keliautojas...
- Ateik čia! - suriko tėvas, bet mergaitė spaudėsi prie keliautojo.
- Tėvai atsako už savo klaidas, mes tave išgydysime! – kaukė motina, o jos rankoje sužvilgo peilis.
- Taip, tai klaida! – sušuko ūmai išaugusi miestelėnų minia.
Mergaitė net prisimerkė nuo peilio blyksnių, kai tėvas ir kiti juos puolė. Kai jau atrodė, kad ją sutryps šie įniršę suaugusieji, jiems kelią pastojo Keliautojas, ir nors buvo greitai minios partrenktas ir sutryptas, mergaitė laimėjo keletą gyvybiškai svarbių akimirkų.
- Jis pats kaltas, jis gyvena neprotingai ir veda iš proto jaunimą! - šaukė minia. Dusdamas jis pažvelgė į mergaitę ir ištarė – bėk, skrisk!
Sukrėsta mergaitė kaip sulėtintame kine žvilgtelėjo į dangų, kurį skrodė baltasis erelis, tada pažvelgė į keliauninko akis, ir viskas buvo aišku.
- Jei liksi – mirsi. – pasakė kažkas.
- Tai būtų geriau, nei į juos panašia tapti, - automatiškai atsakė mergaitė, stebėdama savo tėvus, net negalvodama su kuo kalba.
- Yra ir trečia galimybė, – suskambo dviračio signalas. Dviratis kalbėjo! Minia artinosi.
- Sėsk, laikyk vairą! – sukomandavo žvilgantis dviratukas. Mergaitė intuityviai paspaudė pedalus ir atsiplėšė nuo persekiotojų. Partrenkė šiukšlių dėžę, vos išsilaikė, bet sekėsi vis geriau.
- Balansuok mane, laikyk pusiausvyrą! – toliau nurodinėjo stebuklingas dviratis ir mergaitė atsiminė keliauninko žodžius: „tai sutartis – greitis ir valdymas, galia ir atsakomybė“.
Naujieji draugai jau lėkė medumi kvepiančiomis pievomis. Tik nuvirtus į pievą ir dviračiui skundžiantis, kad gana nepagarbiai jis numestas, Auksė atsiminė keliautoją ir pravirko. Tas žmogus apsaugojo ją nuo mirties ir padovanojo gyvenimą.
- Ką darom? –nutraukė tylą metalinis dviratuko balsas.
- Važiuojam, ten bus matyt, – tarė mergaitė ryžtingai. Užsėdo ant savo draugo, giliai įkvėpė tyro laukų oro ir uždainavo...




8.
„Į kokią šalį dabar norėtum?“
„Kur visi laimingi“
„Keliautojas, kuris nemato tiesos, kelionės nebaigs...“

Vėjas švilpė Auksei ir Aurėjai pro ausis, keliauti buvo smagiau. Taip, šį kartą jos atsitokėjo sėdėdamos ant dviračių ir lyg niekur nieko lėkė senai mintais miško takeliais. Kiekviena buvo įnikusi į ką tik išgirstą istoriją, tačiau Auksė nusprendė, kad sudėtingų minčių daugoka, tad lyg tarp kitko pratarė:
- Kaip kvepia miškas, kaip žalia, gera...
- Per mišką važiuoti nesmagu, – kiek uždusus atšovė Aurėja.
- Dėl vikšrų? – taupydama kvapą perklausė Auksė.
- Ne, lengva pasiklysti.
Tačiau išvažiavusios iš miškelio, jos pastebėjo senus geležinkelio bėgius ir pasuko jais. Nors važiuojant per bėgius baisiai kratė, Auksė pripažino, kad taip jos bent nepaklys.
- Tačiau iš rūdžių ir žolės galima spręsti, kad jie senokai nenaudojami, – taikliai pastebėjo Aurėja.
Staiga jos pamatė vyrą. Vyras uoliai skuto rūdis nuo bėgių, ravėjo žolę ir keitė bėgius laikančias lentas. Už jo besidriekiantys bėgiai blizgėjo, buvo sutempti it nauji. Jis buvo taip įsitraukęs į darbą, kad ne iš karto atsiliepė į pasveikinimą.
- Tai jūs viską iššveitėte? – paklausė Auksė.
- Taip, tai mano darbas. Jį dirbu jau apie penkiasdešimt metų.
- Oho...
Vyras išsiėmė maisto. Mergaitės, kaip žinodamos pasirausė, kuprinėse ir bendram stalui (patiesalui ant žolės greta bėgių) pridėjo arbatos termosą bei sausainių. Vyras prabilo neprašomas:
- Į geležinkelių priežiūros tarnybą atėjau dirbti tik sulaukęs pilnametystės. Mane pasiuntė valyti šią nenaudojamą liniją. Aš tikrai stengiuosi, nes traukinį gali bet kada paleist...
- Tai jus nebuvot namie penkiasdešimt metų?
- Nebuvau, išėjau į darbą iš karto po vestuvių. Bet labai myliu savo šeimą ir todėl tiek dirbu ir siunčiu jiems pinigus namo... o dabar jūs ką nors papasakokit, juk jūs keliauninkės.
Auksė įsitempė. Kol kas ji tik skaitė iš mėlynojo sąsiuvinio, pati nekūrė, bet dabar užsispyrė kažką tokio įdomaus ir pamokančio suriesti. Sukaupusi visas išmonės galias ji pradėjo:
- Kaip tik prisiminiau įdomių faktų apie šalį, kurioje niekas nedirba.
- ? – vyras net nustojo valgyti.
- Šalyje, kurioje neseniai apsilankėme, technologijos tokios pažangios, kad už žmones viską atlieka mašinos, šaligatviai paveža pėsčiuosius, visur liftai ir eskalatoriai. Metaliniai balsai įspėja apie duobes, robotai atveža maistą į namus ir taip toliau. Tačiau mes pastebėjome, kad ryte ir vakare čia susidaro piko spūstys, kaip ir šalyse, kuriose žmonėms reikia į eiti darbą. Važiuojančiu šaligatviu pasekėme žmones ir patekome į didžiulį skaičiavimo centrą. Jame buvo labai daug salių, kuriose žmonės sėdėjo prie stalų ir įnirtingai kažką rašė. Tai atrodė tikrai alinantis darbas.
Suskambėjus pietų signalui visi žmonės išėjo valgyti arba valgė vietoje. Mes išdrįsome pakalbinti prie savo darbo stalo užkandžiaujantį vyrą:
- A, norite sužinoti, ką čia darome? Mes dirbame, – atsakė jis į pasveikinimą.
- Bet juk viską už jus nudirba mašinos... – aš pabrėžiau, kad jau kiek pažįstu jų šalį.
- Taip, bet pasirodo, be darbo neišeina. Kuo daugiau lieka laisvo laiko, tuo daugiau vėjais išleisdavom. Antra, girdėjote, kad mūsų šalis labai turtinga, o kaip paskirstyti visą šitą gėrį? Kiek kas supėja, tas tiek ir gauna, tad darbas padeda paskirstyti pinigus visuomenės nariams. Trečia, stresai darbe padeda jausti gyvenimo skonį. Žmonėms negali būti visą laiką lengva, jie aptingsta ir praranda gyvenimo pojūtį, tokia jų prigimtis. Štai kokia mūsų darbo „prasmė“.
- Tai ką jūs dirbate?
- Ranka tikriname, ką kompiuteriai suskaičiavo. Jei nusimušame, tai viską tenka pradėti iš naujo. Pragariškas darbas.
Nuskambėjo signalas, žmogus palinko prie popierių.
- O jums patinka čia gyventi? – tyliai paklausiau.
- Kaip sakote?
- Nieko tokio, dėkui už sugaištą laiką.

- Nieko sau, – atsiduso vyras ant bėgių. – ir jie tęsė savo beprasmius darbus??? Kvailučiai, cha...
- O kada Jūs baigsite savo darbą?
- Kai tik gausiu įsakymą baigt. Keliauninkės, o kur jūs vykstate?
Mergaitės sutriko, bet tai buvo gera proga atsisveikinti. Keliaujant bėgiais tolyn, po kelių valandų ant bėgių jos sutiko antrą vyrą. Tik šis nuiminėjo bėgius ir krovė į priekabą. Pasveikintas vyriškis irgi papasakojo, kaip ilgai dirba ir kad šiuos bėgius jam valdžia liepė nuimti kaip nenaudojamus.
- O jums nekeista, kad jie žvilga?
- Keista, bet taip juos lengviau nuimti, – ištarė darbininkas, palinkęs prie bėgius laikančių varžtų.
Belieka tik pridurti, kad tolėliau jos sutiko trečią vyrą, kuris vėl tiesė bėgius, nes valdžia jam pranešė‚ kad kelias gali būti tuojau pat atnaujintas, tai yra paleisti traukiniai. Visi trys kalbinti vyrai uoliai siuntė pinigus namo, per pertraukėles glostė jau paaugusių vaikų ir mirusių žmonų nuotraukas – juk namie nebuvę penkiasdešimt metų.




9.
„Jei nori laimėti lenktynes, reikia daugiau mėgautis pačiu greičiu ir keliu...“

Privažiavus kryžkelę, Auksė paklausė:
- Į kairę?
- Į dešinę, – tuojau pat užsispyrė Aurėja ir įžūliai pridūrė. – kaip nuspręsime?
- Na, jei suklysime, visada galime grįžti, tad jokio skirtumo... – gudriai nutęsė Auksė.
- Reikia bandyti, nes niekada nežinai, – pritarė Aurėja.
- Teisingai, – iškilmingai sutiko Auksė ir pasuko į kairę.
- Ei, tu mane apgavai! – pavymui sušuko Aurėja.
- Nejaugi? Jei nesvarbu kur, tai kodėl ne į kairę?
- Bet tai nereiškia, kad būtinai į kairę..., kodėl visada pagal tave? – stengėsi pavyti draugę Aurėja.

Jų žavų pokalbį nutraukė kaip ženklas prapliupusi liūtis, todėl mergaitės labai apsidžiaugė, pamačiusios trobelę. Visai nekreipdamos dėmesio į skurdžią lūšnelės išvaizdą, jos pasibeldė, galvodamos tik apie šiltą viralą ir sausus drabužius. Duris atidarė miela mergaitė, mandagiai pasveikino ir pakvietė užeiti. Pasišviesdama žibaline lempa, šeimininkė nuvedė keliauninkes į kukliai įrengtą kambarį, padavė šiltus drabužius ir arbatos.
- Seniai pas mus nebuvo keliauninkai užsukę. Jei esate mūsų krašte kiek ilgėliau, tikriausiai girdėjote apie šio krašto išminčių. Tai mano senelis. Senelis labai serga, greitai iškeliaus anapilin, – kalbėjo mergaitė - tačiau, manau, jam būtų tik į naudą šnektelėti su tokiomis mielomis keliauninkėmis.
Ji palydėjo jas į rūsį, kur gyveno išminčius. Jas pasitiko, galima sakyti, sukriošęs seniokas, tiek susiraukšlėjęs, kad jo akys ir lūpos rodėsi kaip įkypi brūkšneliai.
- Nekreipkite dėmesio į išvaizdą, jis peržengęs šios žemės rūpesčius ir vargus, – tarė mergaitė. – jo išmintis leido nugyventi nuostabų gyvenimą. Net kai karalius kartą susidomėjęs pats pas jį atvyko ir pasisiūlės išpildyti bet kokį norą, mano senelis atsakė – „mano noras vienas, laisvai judėti, o tu užstoji man kelią...“ – reikšmingai ir išdidžiai nutęsė dulkes braukdama mergaitė. Staiga sugirgždėjo senio balsas, ji kalbėjo beveik nekrutindamas lūpų:
- Visa tai niekai, saulele mano, niekai...
Mergaitė įsižeidė ir murmėdama „žinoma, aš nieko neišmanau“ išėjo.
- Melas, kad esu išmintingas, kad įveikiau tai, kas daro žmones nelaimingais – norą turėti, garbėtrošką, silpnybes, tingumą, pyktį ir t.t. iš tiesų, aš niekada net nemokėjau norėti... – kalbėjo senelis, atrodo, labai nusiminęs. Auksei net pasirodė, kad jo liūdesys primena muziejuje matytos Atlanto už bausmę laikančio dangaus skliautą išraišką.
- ?
- Šalis, kurioje gyvenau, knibždėte knibždėjo nusikaltėliais. Padėtis vis prastėjo ir valdžia ieškojo radikalių būdų išspręsti nusikalstamumo problemą. Taip man jau atsitiko, kad pasidaviau pagundai ir nužudžiau žmogų už smulkmeną...
- Pasidavėte pagundai? Hm... – Auksei nepatiko toks nusikaltimo motyvas.
- Mane suėmė ir atliko eksperimentą – panaikinti savimonę. Įsivaizduojate, mokslininkai sugebėjo taip paveikti mano sąmonę, kad atskyrė norą daryti nusikaltimus nuo valios tuos norus vykdyti.
- ???
- Na, tai tarsi, kai tu alkanas matai obuolį, bet jo neimi, bet ir nesikankini. Blogio priežastis – savimonė. Pavyzdžiui, jei tave kas įžeidžia, tu dažniausiai sieki vienaip ar kitaip atkeršyti, ar ne? Atkeršijęs tarsi pasijunti stipresnis. Taip jausmai tampa veiksmais, kurie sukelia naujus jausmus. Tačiau, jeigu neutralizuotume savimonę, kuris yra jausmų šaltinis, nekiltų poreikis reaguoti...
- Ar eksperimentas pavyko?
- Eksperimentas panaikino troškimą nusikalsti, bet taipogi ir visus kitus norus. Aš ne tik nenorėjau nieko sau, bet ir tapau vargas visuomenei, nes paprasčiausiai nenorėjau nieko dirbti. Žinoma, kai pasekmė – nenoras dirbti, eksperimentas buvo paskelbtas nepavykusiu, o mane kaip nebepavojingą, išmetė į gatvę.
- Įdomu, kad graikams gyventi be norų yra pragaras, o budistams – laimė, – tarsi sau pamąstė Aurėja.
- Nežinau, mano atveju išliko tik pagrindiniai, nesąmoningi instinktai, kurių net norais nepavadinsi – valgyti, miegoti, tuštintis. Taigi tik ir dariau tai, kad juo patenkinčiau. Manęs kaip svajojančio, planuojančio ir siekiančio žmogaus realiai neliko. Žinote, tai tarsi senų žaislų čiupinėjimas, nebepatiriant jokių emocijų. Bet vieną dieną atvyko garsus hipnozės specialistas ir išgirdęs apie mano būklę, pažadėjo mane atversti buvusiu žmogumi. „Tu“, tarė jis, „turėsi atsiminti mano žodžius, ir tuomet būsi kaip buvai“. Jis kažką ištarė, įdėmiai žiūrėdamas man į akis, matyt, todėl tuojau pat pamiršau jo ištartus žodžius. Užrašė juos ant lapelio, įdėjo į butelį ir įmetė į upę. Jausdamas pasidygėjimą bet kokia pastanga, aš vis tik ėjau paskui butelį, nors net norėti atvirsti savimi buvo nelengva. Bet užduotis atsiminti žodžius buvo tarsi įsakymas, o aš neturėjau valios nenorėti vykdyti įsakymą. Žmonės įvairiose šalyse, kurias kirtau slinkdamas paskui butelį upės krantais, stebėjosi mano kantrybe, ramybe, šlovino kaip išminčių, nes jiems atrodė, kad gyvenau tobulai paprastą gyvenimą, nieko netrokšdamas. Ak, kad jie būtų žinoję, kad net apverkti savęs negalėjau... Beje, kakar buvo užėjęs gydytojas, tai sakė – greitai mirsiu. Kuomet apsidžiaugiau ir jis ištarė „tik išminčius taip gali“. Atsibodo.
- O kokie tai žodžiai? parastai žodžiai slepia tiesą, o ne ją atidengia... – pastebėjo Aurėja.
- Taip!!!, jis pasakė „žodžiai ištarti – tiesa nutylėta“, – sušuko senis net persimainęs ir nepakeliamai suvaitojo. – aaa, visi mano neištarti ir neišpildyti norai ir troškimai šią akimirką mane užgriuvo..., kam aš gyvenau, kam??? – ir senis krito negyvas.
- Ir jam ir mums laikas, – tramdydama prieštaringus jausmus pratarė Auksė. Mergaitės pakilo. Tuomet į kambarį ašarodama įpuolė mergaitė. Ji sušuko:
- Negalvokite, kad jei tai dar viena istorija, galite atimti iš manęs senelį.
Joms pagailo raudančios mergaitės.
- Neverk, juk jo paskutinis ir tikrasis noras išsipildė? – kalbėjo Auksė.
- Bet, – tarė mergina – eksperimentas, kuriame dalyvavo mano senelis, tęsėsi dar ilgus metus ir aš taip pat esu jo vaisius – vienintelis man įskiepytas noras yra kuo nors rūpintis. Kur aš dabar eisiu?
- Gal keliausi?... – nusišypsojo Aurėja.

Išėjus iš trobelės Aurėja paklausė:
- Gal aš ir neteisi, bet ar mūsų kelionė skiriasi nuo ano senio – nei konkretaus tikslo, nei aiškaus plano?
Auksė, sekundę padvejojus, atsakė:
- Yra vienas didelis skirtumas.
- ?
- Mes suvokiame, kad keliaujame...
Bet jau temo, nepastebimas graikų miego dievas Hipnas pagaliau užtiko jas pievelėje už išminčiaus namo, pabarstė aguonų sėklų ir mūsų drąsiosios keliauninkė sumigo vienu metu, nepastebimos aukštoje žolėje, vietoje pagalvių pasispaudusios rankas.

10.
„Kartais jaučiuosi kvailas, pasroviui nešamas šapelis. Savanaudiškas žmogus, kuriam viskas tik nutinka. Tačiau taip aš neužgožiu pasaulio grožio, jo nenuspėjamumas primena, kaip jį myliu. Net po nuostabiausių akimirkų aš jau laukiu naujo susitikimo...“

- Seniai nemačiau tokios gamtos, – atsiduso Aurėja pramerkusi akis.
Iš tiesų, vietovė buvo labai graži. Vietoje kuklios pievelės mergaičių žvilgsniui atsivėrė kalnai, o jų papėdėje, pačiame slėnyje, dūksojo šimtamečiai medžiai, savo galingomis šakomis remdami debesis. Kiek pabraidžiojusios po šią „gamtą“, jos jau pradėjo nuobodžiauti:
- Būtų keista čia sutikti žmogų, – tarė Aurėja, dairydamasipo mišką.
- Žmonės ir yra pats keisčiausias dalykas pasaulyje... – tarsi ir apie ką kitą pratarė Auksė.
- Laba diena, – pasigirdo malonus moteriškas balsas. – ką tokios jaunutės merginos veikia tokiame sename miške? – ir net nelaukęs atsakymo pridūrė. – užsukite, prašau, arbatos į namus, kuriuose man tenka laimė gyventi ir dirbti
Mergaitės pastebėjo vos įžvelgiamu takeliu link jų besikūprinančią labai malonią senučiukę, kurios žili plaukai buvo susukti į mielą kuodelį, o iš prijuostės kyšojo mezginio galiukas.
- Žinoma, – tuojau pat sutiko Auksė ir ne už ilgo jos jau apžiūrinėjo jaukų namelį.
- Šiuose namuose yra visko, ko reikia – tame tarpe meilės ir ramybės. Šeima, kuriai tarnauju, grįš vėliau, o aš tuo tarpu einu paruošiu vakarienę. Jūs apsižiūrėkite, jauskitės kaip namie.
Beklaidžiodamos kambariais mergaitės nusileido net į rūsį. Ten jas nustebino greta konservuotų agurkų stiklainių sukrautos žmogaus ūgio lėlių detalės.
- Tai atrodo labai brangūs žaislai, – susižavėjusi pastebėjo Aurėja.
- O, jūs čia, - tarė senutė, įkišusi galvą pro rūsio dureles. – tai vieta, kur mane sukūrė. Aš – mechaninė lėlė, sukurta rūpintis šia šeima.
Vakare iš tiesų namai pasidarė gyvesni. Iš darbų ir mokslų grįžo visa šeima – tėtis, mama ir mergaitė su berniuku. Visi susėdo prie stalo, tačiau vakarienė nebuvo jauki. Senutė pasišalino ištarusi, kad turi pasikrauti bateriją, o jai išėjus, pokalbis nesimezgė. Vyras, moteris ir vaikai valgė iš lėto, tylomis, tarsi negyvi.
- Ar čia kur netoliese yra miestas? – paklausė Auksė, jau abejodama ar pokalbio stebuklas įvyks.
- Ne, gal jūs pasiklydote... – ramiai atsakė vyras.
- O kur jūs dirbate? – paklausė Aurėja pastebėjusi, kad maistas lėkštėse nemažėja, kad ir kaip uoliai jį pjausto ir kapsto šeimos nariai.
- Nėra, o gal jūs pasilydote...? – atsakė mama. Tuomet jie visi sutartinai pakilo ir išvertė pilnas lėkštes į šiukšliadėžę.
- Kaip maistas? – paklausė įėjusi senutė.
- Kaip visada – nuostabus, ypač šiandien puiki vištiena, – ištarė vyras. Tuomet visi paeiliui pabučiavo senutę ir pasišalino.

Mergaitės nieko netarusios nuėjo į savo kambarį.
- Tai buvo kaip absurdo teatras... – prakalbo Auksė, bet nuvargusi Aurėja jau miegojo. Auksė dėl viso pikto patikrino sąsiuvinį, net nudžiugo, kad jis buvo tuščias ir atsigulė.
Kitą rytą pusryčiai labai priminė vakarykščią vakarienę. „Pavalgę“ namiškiai atsisveikino ir išvyko į darbus ir mokyklą.
- Eime, pavalgysime gamtoje, parodysiu jums nuostabių vaizdų, – švelniai pakvietė mergaites senutė. Jos nukeliavo prie aukšto skardžio, nuo kurio atsivėrė vaizdas į jūrą. Jūra apačioje buvo nuostabi, bet...
- Štai, tuojau, žiūrėkite! – sušuko močiutė. Prasidėjo atoslūgis ir vanduo atidengė, o saulė apšvietė jūros dugne glūdinti ištisą miestą.
- Kaip gražu, – net suplojo rankutėmis Aurėja.
- Buvo dar gražiau, kai ten gyveno žmonės, mylėjo ir gerbė vieni kitus, o dabar gatvėmis tik žuvys plaukioja gatvėmis, krabai suka lizdus lietvamzdžiuose.
Grįžus senutė ėmėsi tvarkyti kambarius, o Aurėja pastebėjo:
- Ji turbūt tikrai mechaninė, kad tiek dirba...
- Tačiau jos akys... jose tiek prieraišumo ir šilumos šiai šeimai, – paprieštaravo Auksė.
Staiga kieme pasigirdo aiktelėjimas, jos išbėgo ir pamatė senutę suklupus.
- Mano mechanizmas susidėvėjo, bet... dar noriu pamatyti savo šeimyną...
Paguldyta į lovą ir apsupta namiškių bei keliauninkių ji lėtai paklausė:
- Ar tikrai buvau jums naudinga?
- Žinoma, – ištarė visi vienu balsu.
- Ak, kokia aš laiminga, - tarė ji ir užsimerkė.

- Aš taip ir galvojau, kad ji buvo žmogus, - tarsi atsisveikino Auksė. Prie jų priėjo šeimos tėvas:
- Mes labai jums dėkingi, kad tokiu svarbiu momentu buvote greta. Ši nuostabi moteris paaukojo mums – robotams savo gyvenimą, - vyras atsisuko metalinę ausį ir kažką pasukioję įstatė atgal. – ši senutė, nepatikėsite, kažkada buvo gabiausia to užlieto miesto mokslininkė, kūrusi mechanines lėles. Matydama, kaip sunku vienam išgyventi mieste, ir kaip mažai tikri žmonės vienas kitam padeda, ji sukūrė daug įvairių robotų - žmonių pagalbininkų. Tačiau laikas, kurį žmonės gavo robotų pagalbininkų dėka, buvo skirtas tik politinėms rietenoms, o pati mokslininkė taip įsitraukė į darbus, kad, galima sakyti, užmiršo savo artimuosius – vyrą, dukterį ir sūnų. Politiniai ginčiai sukėlė karą ir moters šeima žuvo per sprogimus. Nuo sprogimų subyrėjo ir jūrą laikiusi užtvanka ir miestą užliejo. Tuomet moteris, pasiėmusi tobuliausią savo kūrinį – mus, pasislėpė miške. Ji negalėjo sau pripažinti, kad šeima žuvo, todėl susitapatino su kitu žmogumi – save laikė mūsų aukle. Nuo tada miške, kur jokios gatvės negalėjo jai priminti šeimos, mes vaidinome ritualus, kurie vertė ją jaustis laiminga. Dieną, kai neva eidavome į darbus ar mokyklą, praleisdavome miške, juk mums daug nereikia. Čia gyvenome keturiasdešimt trejus metus, tris mėnesius ir aštuonias dienas. Gal norite likti?
- Ačiū, ne...mes negalime.
- Bet kam mes tarnausime? Galime būti jūsų šeima, draugai, net priešai...
- Ne, savo gyvenimą turite nuspręsti patys.
- Tuomet mums metas, – ir jie draugiškai susiėmę už rankų nužengė nuo skardžio į vandenį.
Stebėdama grimztančius metalinius kūnus ir kylančius burbulus, Aurėja sušnibždėjo:
- Keliaujam?
- Taip, nors panašu, kad žmogui tikrai reikia kada nors sustoti, įsiklausyti, išmesti inkarą ir likti...
Atrodė, kad Auksei buvo labai gaila ištikimosios senutės.


11.
„Įdomu, ką dabar veikia tie visi mano kelyje sutikti personažai...?“

- Ar tau neatrodo, kad mums siunčiamos istorijos nėra pakankamai įdomios, reikėtų, na, aktyvesnių vaidmenų? – paklausė Aurėja.
- Tikėkimės, taip ir bus, – nuoširdžiai sutiko Auksė, žvalgydamasi naujoje vietoje. Verčiantis kelionės puslapiams, jos buvo nublokštos į dykumą, tačiau tolumoje bolavo žalumoje paskendęs miestas. Pasukusios link jo, jos išgirdo pagalbos šauksmą:
- Vandens, – prašė apsilpęs vyras, kurio tik galva nebuvo užpustyta negailestingo dykumų smėlio. „Kaip laiko smilčių“, toptelėjo Auksei. Jos pagirdė prašalaitį, o jis atsidėkodamas joms ištiesė knygą:
- Tai viskas, ką jums galiu duoti, bet tai vertinga dovana, juk jūs keliaujate į knygų šalį. Toje šalyje sukauptas viso pasaulio literatūros lobynas. Be to, pagal tos šalies paprotį, galėsite išsinešti knygų tiek, kiek atsineši, tad imkite nors vieną.
- Dėkoju, o kodėl jūs ne ten, o čia?
- Aš pabėgau...
- ?
- Matote, aš rašytojas, iš to pragyvenu, o ten uždraudė rašyti ir leisti knygas laisvai.
- Tai jie renka knygas iš viso pasaulio, bet draudžia rašyti?
- Nuvyksite ir viską sužinosite.
- Kaip visada, – šūktelėjo nusivylusi Aurėja, tikėdamasi greitesnio ir lengvesnio atsakymo.
- Tik taip tu sužinosi, - paguodė ją Auksė.

Įėjusios pro vartus, merginos pamatė miestelį, kuris atrodė kaip didžiulį biblioteka, – namai buvo kaip knygos, o skersgatviai kaip lentynos. Mergaitės tuojau pat pasuko link pagrindinio miestelio pastato, centrinės bibliotekos. Ten, nesumodamos ką daryti, jos parodė bibliotekininkei vyro duotą knygą. Tačiau bibliotekininkė netikėtai sunerimo ir nubėgo kviesti direktoriaus.
- Kaip viso pasaulio lobynui, biblioteka atrodo mažoka... – pastebėjo Aurėja, belaukiant direktoriaus.
- Sveikos, - tarė pasirodęs simpatiškas vyras – bibliotekos direktorius. Jis papasakojo, kad šiame mieste sukauptos visos pasaulio knygos.
- Ta prasme, – patikslino jis. – visos tinkamos skaitymui knygos. Jos yra kruopščiai patikrintos mūsų komisijos, kuri atsijoja nereikalingas knygas.
- Nereikalingos knygos? – Auksė buvo girdėjusi apie anksčiau draustų knygų sąrašus, bet dabar... – o kokie atrankos kriterijai?
- Tai žino tik skaitymo komisija, posėdžiaujanti ana va toje pilyje, - direktorius ranka parodė į ant kalno stūksantį juodą bokštą. - žalingas knygas nurodo kritikai, jie sprendžia.
- O jei jie klysta...? – jau nesusiturėjo Aurėja.
- Kritikai niekuomet neklysta, – netikėtai griežtai nutraukė direktorius. – pasižvalgykite po biblioteką, tikrai suprasite, koks knygų lobynas čia sukauptas ir kaip nepriekaištingai veikia mūsų atrankos sistema.
Praleidusios keletą valandų „bibliotekoje“ mergaitės atrodė gerokai nusivylusios.
- Ar radai nors vieną įdomią? - paklausė Aurėja Auksės.
- Tarp spalvinimo knygelių ir mezgimo vadovėlių? - nelinksmai nusijuokė Auksė. Tuoj jos pastebėjo, kad yra sekamos bibliotekininkės. Prisigretinusi ši tyliai tarė:
- Ta knyga, kur man atnešėte. Ji... mano sužadėtinio, jis ištrūko iš šio negero miesto...ar jūs jį matėte?
Mergaitės susižvalgė.
- Matau, kad jūs esate už laisvą žodį ir mintį, todėl noriu jums kai ką parodyti. Be to, ką tik gavome žinių iš Autoriaus, – tęsė jauna moteris.
- Auto ko? – žagtelėjo Aurėja.
- Mes priklausome slaptai organizacijai „Prieš kritikų tironiją“ – spausdiname ir platiname nelegalias knygas, ar padėsite mums?
Mergaitės nebuvo tikros, kad likus tiek nedaug iki kelionės pabaigos (jos tai jautė) verta taip įsipainioti, bet juk tai ne pasiteisinimas, kai kalba eina apie žodžio laisvę.
- Pasistengsime, o kas yra Autorius? – dalykiškai paklausė Auksė.
- Jis... o... jis kurį laiką dirbo kritiku pilyje. Perskaitė viską pasaulyje... tada užsidarė ir parašė knygą, kurią pavadino „Apie viską“. Jo istorijos tikrai magiškos, jos taip įtraukia, kad tarsi tampi jų dalimi...
Moteris dingo staiga kaip ir atsiradusi, o mergaitės atsidūrė gatvėje.
- Norėčiau paskaityti to Autoriaus knygą, – atsiduso Aurėja, kuriai jau buvo per daug istorijų ir norėjosi vienos, kuri viską paaiškintų.
- Jei knyga apie viską, tai gal tu ir skaitai ją dabar? – mirktelėjo Auksė.
- O jeigu pasaulis yra istorija, o mes joje aprašyti veikėjai, na, kad ir ne pagrindiniai vaidmenys? – staiga nuaidėjo balsas kažkur iš dešinės, kur driekėsi medinių suolelių eilė. Juos ištaręs vyras neatrodė įspūdingai, bet jos suprato tuojau pat – tai „Autorius“.
- Laba diena, – ištarė jos susižavėjusiu choru.
- Labas, mergaitės - vienos iš mano knygelių herojės!
Jos susižvalgė, bet atsisukusios vyro nebematė. Tik ant suolelio bolavo popierių šūsnis – rankraštis.
- O jei jis trinktelėtas ir tikrai skelbia pavojingas idėjas? – sudvejojo Aurėja.
- Net jei taip, tai nereiškia, kad jo knygos blogos. Skaitytojas pats atsakingas už tai, kaip supranta, ką renkasi ir kaip elgiasi.
- Na, bet jei tos jo parašytos istorijos tikrai tokios įtraukiančios, tai galima tikrai įklimpti, pavyzdžiui, įsimylėti herojų arba savo personažą taip, kad nebeatskirsi, kur tikrovė, o kur nebe. Taip galima iššvaistyti savo gyvenimą iliuzijoms.
- Čia su tavimi sutinku, iliuzija, kokia saldi nebūtų yra netikra, – apsidairė Auksė. Ji pakėlė rankraštį ir tarė:
- Atsimenu, moksliniame žurnale skaičiau istoriją apie sunkiai sergančią mergaitę. Ji buvo prikaustyta prie lovos. Vienintelis jos džiaugsmas buvo knygos. Tėvai ją taip mylėjo, palatą buvo užvertę žaislais, net ant lašelinės glaudėsi paukščių narvelis, o tėvelis sutaisė jai tokį šalmą, kuris leido visiškai pasinerti, tiesiog persikelti į skaitomas knygas ir pamiršti skaudžią tikrovę.
- O aš kas rytą galvoju – knygoje aš ar ne, – tarė Aurėja. – gal aš lėlė, valdoma už virvelių kieno nors galvoje?

Prie bibliotekos būriavosi žmonės.
- Negaliu patikėti, kad viena geriausių mano darbuotojų yra užkrėsta, – rypavo direktorius.
- Užkrėsta? – pasitikslino mergaitės.
- Taip, ji neskiria iliuzijos nuo tikrovės, susitapatina su personažu.
Mergaitės susižvalgė.
- Ji mano, kad yra kažkokia kovotoja už...už žodžio laisvę.
Staiga jos pamatė kažką blizgant žolėje. Auksė pakėlė nuo žemės raktelį. Tą pačią akimirką pasigirdo autoriaus balsas:
- Jei radote raktelį, vadinasi jūsų vaidmuo jau nuspręstas, ar ne, cha cha cha... – keistus žodžius palydėjo dar keistesnis juokas.
Jos artėjo prie tamsiojo bokšto. Auksė jautė, kad joms reikia tenai. Autoriaus balsas skambėjo ausyse:
- Pasaulis, kurį aprašiau ir tikrovė yra viena ir tas pats. Vienintelis skirtumas tarp tikrovės ir iliuzijos yra tas, kad iliuziją kuria žmonės. Tavo gyvenimas prasideda, kai atskiri save nuo kitų. Nuo tada pasaulis tampa scena tavo vaidmeniui ir siužetui. Tačiau visi žmonės gyvena iliuzijoje, kad jų vaidmenys pagrindiniai. Pasaulio žiaurumas neigia šią tiesą – pastangos kontroliuoti gyvenimą, planuoti ir įgyvendinti planus dažniausiai žlunga. Stiprūs kūrėjai parodo silpniems paprastiesiems žmogeliams jų pastangų rasti saugumą apgailėtinumą. Tėra vienas būdas ištrūkti...
- Atsisakyti pagrindinio vaidmens? Atlikti pagalbinį vaidmenį...? juk už tai irgi Oskarą duoda...
- Taip, bet geriausia tapti Autoriumi...
Jos priėjo bokštą, raktas durelėms tiko puikiai. Autorius tarė:
- Toliau neisiu, viduje ieškokite mano knygos „Apie viską“. Raudonais viršeliais.
Įėjus vidun Auksė paklausė:
- Ar tiki, kad tokia knyga yra?
- Turėtų būt stora... – užsisvajojo Aurėja.
Kiek paėjus tamsus koridorius atsirėmė į ryškiai apšviestą menę. Mergaitės tuoj pat suprato, kad čia posėdžiauja kritikų komisija. Vartydami knygas jie vienas per kitą nepatenkinti šaukė:
- Istorija tokia vienpusė...
- Charakteriai lėkšti, per daug pasikartojimų...
- Dialogai trumpi ir bereikšmiai...
Mergaitės pamatė atvedant bibliotekininkę. Pasirodo, jai skyrė kritikės vaidmenį – matyt, toks buvo jos beprotystės gydymas. Auksė užmatė knygą raudonais viršeliais. Prie jų priėjo moteris ir tarė:
- A, tai jūs..., na va, o juk raktą turėjo rasti Autorius ir pats ateiti, jis senas mūsų pacientas...
- Pacientas?
- Jis pabėgo iš psichiatrinės klinikos ir kursto žmones, kad pasaulis yra iliuzija ir taip toliau. Dėkui, kad padėjote jį susekti. Už tai imkite kokią knygą dovanai. Bet Auksė jau laikė rankose knygą ryškiai raudonais viršeliais.

Išėjus į gatvę jas užgriuvo šurmulys.
- Biblioteka dega! – šaukė žmonės, kaukė sirenos. Iš pastato girdėjosi beprotiškas Autoriaus juokas:
- Tai pasaulis dega, jis blunka ir dingsta... cha cha cha...
Ir iš tiesų, gatvė išbluko kaip degantis popierius, asfaltas išsilydė, žolė nusvilo – mergaitės atsidūrė dykumoje. Supratusi, kad istorija pasibaigė, Aurėja susisuko į kamuoliuką ir užmigo, o Auksė įniko skaityti knygą raudonais viršeliais. Pabudusi Aurėja paklausė:
- Na, kaip?
- Nelabai, – numykė Auksė ir parodė tuščius puslapius...
- Gal tai gera pradžia kitai istorijai?



12.
„Supant triukšmingam pasauliui, aptikti ramybę viduje...“

Pirmą kartą Auksė pabudo nuo tylos. Atsisėdusi lovoje ji vėl įsiklausė, bet nesigirdėjo nei įprasto kaimynų barnio, nei padrikų vaikų šūksnių kieme, nei troleibusų pastangas liudijančio spaudimo, nei sunkių močiutės laikrodžio žingsnių – nieko. Nors tokios popietės buvo įprasto per mokyklos atostogas, kai tėvai dar negrįžę iš darbo, kažkas tvyrojo ore. Auksė pati nepajuto, kaip pradėjo linguoti lovoje, stengdamasi nors taip įpūsti gyvybės šitam, atrodo, sustojusiam pasauliui. Rankos apčiuopė ant kelių kažką minkštą.
- Aurytė! – sušuko ji ir priglaudė lėlytę, mažąją jos kelionės pagalbininkę.
Kiek pasisupus Auksė išėjo į balkoną. Karštis svilino skardas, o ant vienos jų nekrutėjo maža vynuoginė sraigė.
- Eikš, aš tau padėsiu, – tarė Auksė, paėmė sraigutę ir perkeldama į šešėlį. Šis mažas, įprastas padarėlis dabar neabejotinai buvo pats keisčiausias dalykas šiame numirusiame pasaulyje, todėl Auksė įsistebeilijo tiesiai į sraigę.
- Ar tau neatrodo, kad viskas perdėm tylu šiandien? Man jau nejauku, – pirštais baksnodama sraigės namelį, pasirėmusi smakrą tyliai ištarė Auksė. Staiga šis mažutis, bet todėl jaukus namelis sujudėjo ir po akimirkos kyštelėjo sraigės galva, o dar po akimirkos pasirodė ragiukai.
- Tylą reikia laimėti, uždirbti kaip ramybę, – pasigirdo, ne, greičiau nuvibravo, karštu oru link Auksės, atvilnijo ramus, nepasakysi moters ar vyriškas balsas. – jei esi į tylą įmetamas kaip į vienatvę, tuomet jauti nerimą...
Auksė automatiškai atsisuko į sraigę, kuri tingiai krutino ūsus.
- Ar atsimeni naujus metus pas motutę kaime? – vilnijo keistas balsas toliau. – mėnesienos apšviestų sniegu nuklotų laukų ramybė buvo kur kas iškilmingesnė, nei petardų košmaras Vilniuje. Žodžiai dažnai sproginėja kaip tos petardos... tu nukeliavai tolimą ir įdomų kelią, Aukse, aš tavimi didžiuojuosi, tačiau mes turime kažkaip pabaigti šitą istoriją, ar ne?
- Tu ... Tylos Karalius? – tik dabar atgavo kalbos dovaną Auksė.
- Kartu ir karalienė, – atsklido garsai iš angos sraigės kiautelyje. – tuo pačiu ir laiko valdovė. Visos istorijos, kai tik jos buvo pradėtos rašyti ant banano lapų ar perdirbant papirusinę viksvuolę, buvo mano prižiūrimos. Kai kurioms, ypatingai mane nudžiuginusioms, tokioms kaip senovės Egipto, Graikijos, Tibeto, Šiaurės tautų išminties rinktinės ar vėlesni užrašyti tikrovės atradimai - visoms joms leidau būti, į visų jų klausimą, ar jos teisios, atsakiau tyla, vien tam kad jos būtų. Žiūrėk, jau visi susirinko...
Auksė apsidairė ir pamatė keistojo sapno personažus – ir valtininkas, ir močiutė su rateliu, kalbinti vyrai ir moterys, susivėlusi eskimė, senelė kartu su višta, gudragalvė virėja, išmintingoji mergaitė, žmogėdra, galvažudys ir net nuogas vyras – visi buvo čia.
- Aukse, beliko paskutinis egzaminas, po kurios bus aišku, ar tau verta gaišti savo ir kitų laiką, ar ne. Visi šie tavo istorijos personažai tegul bus prisiekusieji mūsų teisme, o tavo brandos egzamine. Aš užduosiu tau septynis klausimus apie mane – Tylos ir Laiko valdovę.
Auksė susikaupė ir dar spėjo pagalvoti: „Kai priimami lemtingi gyvenime sprendimai, laikas neatpažįstamai pasikeičia... Kodėl gi ne į sraigę...“.
O tuo metu keistasis balsas paskelbė pirmą klausimą:

- Kas yra tikroji drąsa?
- Ramybė, tavo širdelei renkantis, – pagalvojusi atsakė Auksė ir pamatė pritariamą egiptiečio Anu šypsnį. Prisiekusieji suūžė, o mergaitė pajuto pasitikėjimą savo žiniomis ir jėgomis. Po akimirkos ji išgirdo antrąjį klausimą:
- Kas yra tikroji šypsena?
- Kantrybė, keičiant gyvenimo kryptį, – dabar jau po atsakymo pritariamai sulingavo kvailųjų vyrų moterys, pridengusios skėčiais vieno jų nuogą gėdą.
- Kas yra miegas?
- Naujos dienos pažadas, – drąsiai ištarė Auksė, o senis Charonas patenkintas pasitrynė rankas ir kiek per stipriai niuktelėjo greta sėdintį gerąjį dėdę keliauninką.
- Kas yra gera muzika?
- Kurioje yra tylos, – vyriškis iš matomo liūdesio šalies pritardamas suplojo, tačiau supratęs, kad ploja vienas, droviai nuleido akis ir pradėjo kosčioti.
- Kas yra stebuklas?
- Kai tavo žvilgsnis sename įžiebia naują, – dabar jau kažkas pritariamai murmėjo kairėje pusėje. Auksei pasirodė, kad tai buvo Autorius.
- Ką padaryti niekada nevėlu?
- Nusiimti kaukę.
- Paskutinis klausimas. Kas dera pabaigoje?
Auksė atsiduso – šis buvo iš visų lengviausias:
- Pradėti!

„Prisiekusieji“ ūžė vis garsiau, jie gyvai aptarinėjo Auksės atsakymus, kurie jiems, matėsi, darė didžiulį įspūdį.
- Gerai, – atsklido iš sraigės namelio. – paaiškink man paskutinį dalyką. Sraigėms taip būna: kai kurios jų kartais įnirtingai pradeda kopia aukštyn. Žole, krūmeliais, medžių šakelėmis jos kopia aukštyn, mano, kad į šviesą. Tačiau pasiekus krūmo ar medžio viršūnę, jas kaip lengvą grobį tik kapt ir sulesa koks išalkęs paukštis. Mokslininkai sako, kad tose sraigėse veisiasi tokie vabaliukai, kurie siekia patekti į sudėtingesnį organizmą, todėl, atitinkamai judėdami, verčia sraigę sliuogti aukštyn, nors ji, vargšelė, mano, kad tai jos pačios planas. O ką tu manai?
Auksė susimąstė ir tik po kurio laiko, visiems nuščiuvus lėtai tarė:
- Aš kaip ir tu, ne visada žinau, kas mane stumia tolyn, ne visada galiu pasakyti, kad mano pasirinkimai laisvi, tačiau, kur beužlipčiau, aš nebijau aukščio ir svarbiausia – nebijau atsiduoti aukštesniam tikslui, negu mano pačios nauda, taigi – nebijau jokios mirties, išskyrus vidinio kelio akligatvį.
Salė, jei tokia galima pavadinti Auksės kambarį, pratrūko plojimais ir „bravo“ įvairiausiais balsais. Kažkas net sušuko „pakartot“, atrodo, tai buvo kartu su Charonu atvykęs Sizifas, tačiau pats, supratęs savo netaktišką išsišokimą, greitai nurimo.
- Šaunuolė, - atsklido padrąsinantis balsas. – dabar tave paliekame, bet tu visada galėsi sutikti mus, pajusti tylą ir laiką – šito tu išmokai ir tai įrodei. O dabar marš į lauką, nėra ko tokiu oru prie knygų kirmyti!
Akimirksniu keistąją Auksės kompaniją ir naujuosius draugus pakeitė įprasti pasaulio triukšmai. Auksė iš tiesų išėjo į lauką, tačiau puolė ne žaisti, o dairytis po pasaulį naujomis akimis. O vakare, pagaliau, ji pasisodino savo mylimą lėlytę Aurėją ir atsivertė knygą.
Tėtė stovėjo tarpduryje ir negalėjo atitraukti akių nuo dukters, kuri negalėjo atitraukti akių nuo atverstos knygos. Štai kaip jinai auga – anksčiau pati išsisupdavo lovelėje ir prasmukdavo į kitą – sapno pasaulį. Dabar taip pat meistriškai neria į knygą ir jos jau niekas nesulaikys...

Pabaiga