Eilėraščių knygelė (visa)

Leidykla Delibris parengė spaudai M. Briedžio poezijos knygelę "Ledai Priapui".

Rinkinio leidimą finansuoja Lietuvos Kultūros Ministerija, išleidimo data tikslinama. 

M. Briedžio poezija publikuota žurnaluose Literatūra ir menas (2008 m., nr. 3171, 3178), Nemunas (2008 09 04 – 10 d., nr. 30), Naujoji Romuva, 2008, nr. 3 (564).

Čia rasite ir knygelės iliustracijas, kurias maloniai priderino dailininkė Vijolė Lukoševičiūtė.

„Mindaugas Briedis atkakliai ieško savo kalbos, kuri kuo tiksliau perteiktų jo patirtį, kuri tuo pat metu būtų jausminga ir žaisminga, tiksli ir miglota. Manau, daugelį poezijos skaitytojų šios paieškos sujaudins ir sudomins“.
K. Platelis


„ ... rasti tą raktą, kuris atrakina šelmiškai praviras M. Briedžio avangardistinės poezijos duris: pardon, čia tokia tvarka; savo kampo šeimininko, o ne svečių... Vaisių, vaisingumo dievo ir egzistencinio ledo, ką tik buvusio gyvybės vandeniu, sintezė. Tokia netikėta knygelės koncepcija. 
Tai įdomus, intriguojantis, mąstymo ir net vaizduotės klišes laužantis, tikrinantis skaitytojo vertybes, supurtantis pokalbis, kuris nuo A. Mackaus – R. Daugirdo – D. Gintalo suka mūsų poezijos postmoderno ratą iki pat nesaldžių „Ledų Priapui“.
A. Genys

MINDAUGAS: Kolega, prieš judant toliau noriu pasakyti, kad ši poezija man atrodo tikrai nebloga.

BRIEDIS: Nebloga? Ta prasme, gera? Bet ką tau reiškia "geras"?

MINDAUGAS: Prieš atsakant leisk sužinoti, o tu ar žinai, ką reiškia „rakštis subinėje“?

LEDAI PRIAPUI

Mylimai Rūtai – už siūles ir už tai, kas pabiro...

Leisk tave nupiešti
Tikėk
Tai verta pamatyti



Tik greitai. Man 

Katinėli,
Laikas susisuko į baltų siūlų kamuolėlį

Gyvenimas po plaktuku
Vidurnaktis kaip tuščias kambarys
Kai mano lova užimta
Kai nesveika naktis

Po lubų padu
Lūpų kraštu
Karšta galva į šaltą vandenį
Ruošiesi skusti – jau dribli oda

Aš rūbus tik užveršiu, nebeplėšiu
Galvūgalyje pasėdėsiu
Neapvaisintais ikrais ritas mano žvilgsnis nuo pakriūtės
Rugiuose šienapjūtė

Prieš tave nuogą
Aš kaip vaikas prieš daugiabutį su begale langų
Galvą atkraginu

Juodasis triušis iš baltosios skrybėlės
Suprantame be žodžių, kai norisi tik pašnekėt
O kažkas braižosi, kad gimtų iki motinos mirties

Skaitysiu tau, net kai atrodys – užmigau
Pavasarį kaip kvailys knygų prirašiau
Neblogi migdomieji buvo
Jei tave sutikau 






Žarnokai

Rydamas tai, ką išspjautum
Tepdamas tai, ką išspaustum
Valydamas, ką nuplautum
Dar gali žiūrėt į akis

Glostydamas veidrodinį savo paviršių
kai ranka išsigąsta kūno
atsispindi, ne, atšoka viltis

Alkio šalyje juntu, kaip artėja žarna prie žarnos
Žvalgyboje laikau savo liežuvį už tavo dantų
Ašara išteka, kai šypsena veda

Išsiprausėm, ant grindų primėtyta pirmo sniego
Paklotėlis
Nesivoliok, įsižiūrėjus – drėgnos servetėlės

Tarp tavo eilučių išbiro mano karoliukai
pasilenkiau rinkti
supratau
mane apgavo.
O siela iš tokios bėdos nebeišeina
įėjimą blokavo

Tada atgal


Poezija

Pažadink kalbą, tai tavo pareiga
Pakeisk atvykėlį į svečią
Nebent pats vaikščiojančios eilės – lova tuščia, tik vaistai ir liga

Į atvirutes žvelgdamas taisaisi kur – prie „mylimas“ ar vardo vietoje?
Nieks neturėjo išvirkštinės pusės
Tu išėjai degtukų
Grįžai – stovi rūmas
Veidai daiktuos aprauda kūno tiesą – malonumą
Man panorėjus, o žuvies kvapui palietus


Bet juk tyla – meilės pradžia
Bijau netekti, ar sutikti?
Kas mane judina, dar užsimerkęs suprantu
Tikiuosi ar tikiu, kai meilinuosi, kad myliu?

Kyla vanduo
Ar čia bangelės, ar mirusių galvelių likę garbanėlės?
Apkurtus muilina galva – kaip tik akmuo

Kaip iš sraigės sąnario išlietos 
Fleitos skylutės
Ir atsivėrė skausmas manyje
Tekėk...



Muedzinas

Kraujas į gumą, gyvenimas ištino
Ir pragydo muedzinas
Nutarė langą pakratyt, gal kas iškris pro ją

Greiti laivai, tuščiagarbiai delfinai
Išsižiojęs prie tavo vitrinos
Aš komoj, ji teiraujasi – „iš kur sloga?“

Aš sutraiškytas šuo, apie kurį pamelavo vaikams
Kaip tave apkloti? – tavo Kūnas išsidėstęs visiems metų laikams

Reikėjo tapti kapitono padėjėju
Sutept gimimo marškinėlius
Scenoje žydi gėlės, kad į triumą nesileist

Aš ne šokėjas bet man trukdo – netyliu
Stygos turi derėti nors ir myliu
Jaučiu, kyla laiptais muedzinas

Maniau, taip egzotiškai šoki, o tu prakaitą brauki
Randai po tokio grožio procedūrų nespės užgyt

Tu nebuvai kalnuose jei tiki, kad ši upelė 
tavo kūną maitina
nematei kaip jie kalno kontūrus 
į žmogaus ribą trina
tada
Jaučiu kyla laiptais 
viduj
 kartu su gėralu
muedzinas





Skauda

Kaip laiškai į krantą suguro
Mano žodinė kultūra
Su tavim susidūrus

Miražai sklando šią ir kitas naktis kaip skiautės
apie tave iš karo namo rašyčiau
taikoje patylėčiau, tarpuose liaučiausi

Bergždžia moteris iš stiklo
Lavonas gieda žvangindamas ašarų krūtinjuostę
Sueižėjęs veidrodis, kurio negali pajusti
Nulaužtos lėlės nepakelia purvinų ašarų
Spausdamos kraują iš negrįžtančių dienų akmens

Tada pervėrė akis laiko rodyklės
Ir užvertė ratu

Ir skiriasi laikas kaip mano mamos vandenys
mano akių padangės
užleidžia vietą amžinumui




Poeto mirtis

Taip keistai pasenau, raukšlės tik tavo veide
Iškrypau ir dauginuosi tik kalboje
Čia vystau, vystausi ir vystu, stebėk mane
Į kaulą galvą trenkiau dar įsčiose

Kad tik nemirti neplanuotai
Pasirinkti giedrą, ne vėjuotą
Žodžius išdejuoti
Nuplagijuotus




Iškritęs

Iš traukinio iškritęs 
O taip sutapo, kad žiema ir jau naktis
Prie apledėjusio upelio
Dešimt minučių taip gražu, ir iki ryto nenusakomai baisu

Sapnų nėra
Tiesiog nepakeliama
Kad tiek valandų tįsai be reikalo ir be kitos gyvybės
Be jokių ženklų

Nėra ką atrajoti
Vardas toks ilgas, kad galėsi iki ryto jį raliuoti



Antras

Pirmas bučinys
Tęsėsi savaitę
Traukiniuose, baseinuose
Daugiau pievose ir laukuose
Pagaliau
Namuose

Medaus akimirka
Gyvenimo draugai
Akyse ledkalnių viršūnės
Su tokiu žvilgsniu
Negalima prie kelio
Geriau miškais




Čia

Tamsus laikas
Įstrigęs vandeny
Gersiu čia, o gyvenu toli

Nagai paklodėn skreba, ryt kirpsi
Tiek vaikų, rankytės dreba,
Raumenys suaugusių kaklų
Reiks virvės

Pelytė ryja kalendoriaus lapelius
Kurie gulėjo 
Greta kūno pultelio
Neatsargiai pelė kažką išliejo

Tai nuo kojų vanduo per naktį stovėjo
Protėviai voratinkliuose murmėjo
„Vaiduoklį įspėk, tada liek“

Dailiai – gal šiandien pavyks į tavo rėmus
Lenktis vertėjo, kai Riešutėlis pariedėjo 
Koks skirtumas vyras ar moteris, jei vienas



Žala

Greit jūra, nusiaut batus
Kai stojuos - vamzdžiai
Pavargo kojos po stalu

Nebent arkliui į akis
Ir bėgti taip, kad vos nesusižeistum
Kai patalynė nieko neįrodo
Nebent bus nešvari

Rodyklė nupiešta
Šią naktį įsispaudžiu tiktai aš
Kai merkiu akį, jinai klausia ”kas yra?“

Tą naktį buvo padaryta
Nepataisoma žala




Metalai

Dirbu paminklu
Tai pojūtis
Kai nebepatenki į titrus

Mėnulis beria pro langą dulkes sidabro
Man
Ne taip kaip saulė
Visiems per dieną auksą

O man labiau pritinka sidabras nei auksas
Žema nei aukštas





Per

Perėjom perėją
Saugojami ženklo ar panašumo
Žodžiu, žmogaus

Perėjome peronuose
Tikėjome
Traukinių dundesys į muziką pavirs
Jei kūno tepalais teptus ratus rasa nuplaus

Perkandom pergalę
Išsigimimą pagaliau išgraužėme
Ir jau nebeskiriame tvarkos pragaro
Nuo neliestų daiktų dangaus




Raudonas balsas

Girgžda sunkios dangaus durys
Raudonas balsas grįžti kviečia
Mes vaiduokliai kaip paklodės gėlėtos
Nepaleisiu tavo rankos smėlėtos

Mes juokėmės prieangyje
Surimtėjome priemenėj
Pravirkome klėtyje, nes kaip daiktus lietėme
Tai kas švelniai veriasi tik laukiant lietaus

Jos kūnas gniaužiasi į šypseną
Mano paunksmė padažyta kaip šešėlis
Skulptorius geria, todėl nemato –
skulptūra pajudėjo

Taip ilgai vienas kitą atspindim
Nebežinom, kuris veda
Nebesvarbu kokio spalvos šokis
Kai kartu ant tokio plono ledo

Mano kojos suaugo su akim
Einu, kad išvysčiau tave
Mokėjau žodį, tu žinojai kelią
Vaiko pasaulis motinos lange

Mes keliausim taip ilgai,
Kad atrasim tikrus veidus
Dykumos saulė, o kas nepasidažęs
To ašaros nebesuteps

Ji nesaugo manęs nuo pikto 
Ir veda į pagundą
Kai ji įeina pasigirsta garsas
Tarsi obuolį kandant

Bare „Jaunystė“ dabar džiovina šieną
Ten mes gėrėm kiaulės pieną
Tavo Dievui į ausį žodžius, aš dėjau kaip gegutė kiaušinius

Tai paprotys apsipjaustyti liežuvį
Visas gyvenimas – 3 dienų barzda
Po veidrodžio veidu į rankšluostį
Iš mano nervų garbanų ji pina kasas



Gyvybė 

Gamta nemėgsta tuštumos
Aiškiai nekenčia manęs
Todėl pripildo mano akis
Kaip bejėgis metalas kišenes
Kaip tavo gyvybę pernešt per šitas upes?

Pasigirsta garsas,
Tarsi stengiesi nekelti garso
Siaurais koridoriais vienas kito neliečiant
Šliaužk ten kur ilsisi laikas
Kiek žiaurumo įpinta vaiko dainoje
Kaip gyvybę tavo pernešt per visas šitas upes...


Nekalbėt 
Su nepažįstamais tylėt
Žiauru grotas pakeisti stiklu
Reikia miegant įsimylėt
Kad pabust

Ir supint upes






Įsimylėti negalima sušalti

Persiškos akys
lietuviškam šalty
nieko ne(nu)simato
todėl taip trumpai



Įvykiai planetariume

Mėnulio spinduliai ant po-mergautinių patalų
Ji ištiesia kaklą kaip benamiai rankas į Hipno šviesą
Ir lėtai sudeda galvelę pagalvėlėn – trinkelėn 
Ilgisi namų – lopšinė sau

Reikėjo spausti , kai pakilo troleibusų spaudimas – kokios karietos
Tarp ekranų išdžiovintos daržovių smegenys – kokie moliūgai
Bala nematė Veronikos garbės – reikėjo spausti iš vietos
Sekreto duobelė tau

Užsižiūrėjo kaip žemė dovanoja save, galima sakyti, atsiduoda
Dangus žiovuliu didžiuojasi, nemandagiai gražina, galima sakyti, nevertina
Po jos tik debesys, aptardami žmogiškų dalykų padėtį, šildė į saulę rankas
Varnų spiralės, suvedžiotos šalčio skaidrumo, susiruošė į saulę skristi

Ir aš ten buvau
tikinau, kad prižiūrėsiu tik iki kampo, kad nesugalvotų kur nusukti
Už laisvę besikaunantys kariai – tikrieji vergai
Svarbiausia – kaip radai palikti
Kas sau



Baras užsidaro (lamentacija)

Nerūpi žmonija, šiąnakt man reikia išgyventi
Kaip keista – durys atsidaro, kaip tik, kai nėr kur eiti 
Triušis skrybėlėje neklauso ir per didelis vaikų namams 
Tuomet vienodai šviečiu – ar apsileidęs ar pasileidęs
Kostiumuotas akyse vilkų ir vilkams 

Per didelis krūtims – kuriose pienas ir medus
Nieks neišduos žymos apie kosminio eterio išdegintus plaučius 
Aš jos kryžius, ne, naščiai pilni vandens 
Daugiau negersiu, kad tik galėčiau gerti 

Ir štai sustingsiu taip prie blando, nei gyvas, nei miręs 
Kas pasiims mane namo, kas apsigaus žvėries kvapu ir nikeliuotais kai ragais pastiręs 
Tai ką, atrišti bambą? 
Bet tuoj pat susigėdęs alsuoju tuščioje jos pradalgėj 




Skysčiai

Kiek stovėjau, kad vanduo taip pašalo? 
Pavargau sukiot kranus, o kaimynai ir taip supus 

Kirmėles ir nerimas pasidalino, kas tik valtininko padalijama 

Trimituoju drąsiai buteliu, bet šuliny matau susimokantį save 
Ar ištraukčiau tave iš ledinio vandens?... 

Leidausi skaudinamas vardan tiesos gėralo, dabar atsisakau 
Galvoju 
Verta paskelbt ypatingas savo kūno žymes, kad nebūtų tik sargam užkąst 

Vamzdžiai gaudžia daugiabuty, šlapinasi, mik mažuti 

Pabudau, šventė vakare, rita vilnis minutės 
Jaučiu, aš ne kažkas, tačiau manęs yra... išsunkta truputis 



Paskutinis ledas


Sušalę žmonės amžiams liks liūdėt 
Prie židinio, kuriam aukojo Dieną 
Dabar gyvenimas skausme 
O kažkada tiktai skaudėjo 
Jų raukšlės jau nesako nieko
Nieko nebuvo atsitikę, bet ir tai praėjo 




Patikėkit

Kosminės laiptinės tarpdury su pirkinių maišais
Ilgesys gilesnis nei gimsti, o ne ta lytis
Jei eisiu savo kambarin, ar galėsiu su maistu pažaist?
Juk mirtis tai vakaro, kai galima išgert dalis

Žodžiai vietoj meilės – užimta šventa vieta
Jei aš ne išimtis, gal bent mažuma?

Patikėkit, nuotraukas plėšyt
Reikia lėtai
Kad atskirtum juo amžinai
Vėjau, ar tu kaip žadėjai
Suskaičiavai, kokiu greičiu krenta
Mano sakuros žiedai?


Tavo ir mano

Tavo religija eina už tavęs 
Ir tuo netrukdo mūsų ryšiui 
Tiek inkarų įsegus – atsigręžk 
Tikrai žinau – negrįši 

Niekuo netiki, o žiūri tik į dangų 
Paskutinis žodis kito rankom 
Iš nevilties, o gal dėl ateities 
Ėjimų atsargos vis senka 

“Gal buvo naktys skirtos tiktai man” 
Paklausė senstelėjęs laikas 
O tau skaudu, nes nors ir be klaidų 
Vis tiek seki juo tartum vaikas 



Primena vaiką

Jis primena vaiką, bet tik savo žiaurumu 
Į metus dažniau nei per Kalėdas prašneka gyvuliu 
Jo mylima vietelė – pilkasis kampelis 
Kai jau nugalėjęs prie starto stulpelio 

Mieste saulė jam ne orientyras 
Girdi balsą tyruose, bet paprastai taip šaukia vyras 
Jei nueis šį kelią, liks tik rageliai 
Liks tik nageliai ir akinių rėmeliai 

Numeris dviem atrodė ir pigiau, ir prie širdies 
Tikroji kaina visuomet vėliau – jie neišsimokės 
Kas ten už vartų, kas spyną tardo?
Pažadink sargą, jei nori dar vieno karto

Kambario kontūrai tamsoj 
Juokiasi iš tavęs 
Kodėl žibinto karščiausia ta vieta, kuri mano delne?



Varovų medžioklė

Būti medyje, jauku laukti
Laukti (varovų), tai ne tas pats, kas džiaugtis pabaiga
Juk lauki ir žmogaus, kuris šalia

Tik laikas leidžia laukti
Rašo ir skaito
Bet laukia jau ne kito laiko…



Virtuvinė

(ant)
Virtuvinės
nakvynės 
slėpynės
kantrybės
(pakibęs)

Vėliau –

(radau)
Piniginės 
sėdynės
šokdynės
ramybės
(nutilęs)







Pasaulio istorija

Kai Dievas buvo jaunas, jis nelabai, net visai nenorėjo vaikų 
Bet kaip dažnai po to yra buvę: nugalėjo išgąstis – „negi negaliu?“ 

Kaip žinia, iš tokios jausmų košės gimsta nervingi vaikai 
Smėlio dėžių geometriją jie plečia paukščių takais 

Vėliau jis priprato, tiksliau, pamiršo 
Paliko laiką spręst už visus 
Kurie greit pasirinko kaip pavyzdį veidrodžius 

Ir aš ne kaip klajoklis, kaip žemdirbys 
Plečiu žemes kaip tamsoje akis 
Bundant buvo meilei šansas 
O vėliau pabudo Jis 

Prie Septynmylės girios vėl šlepečių eilė 
Kertą mišką, stato namą, kuriame virkdomi vaikai 

Vaikai tėvam pamoja, kad nereiktų numot 
Kad ilgesį nuimt jie žino 
Reikia gerai ten prisidirbt 

Išaugt gatves 
Kaip kelnytes 
Ir pirmyn



Gėrimas be ceremonijų

Be ceremonijų – išpilt atvėsusią arbatą 
Ilgiuosi laiko, kai jo buvo tiek, kiek likę maisto 
Kai kūnas buvo toks stangrus, kad prasiskverbdavo į plyšį tarp dienos ir tarp šviesos 
Užpildavo žaizdas riešuose ar nutekėdamas lygiu paviršium link gerklės parodydavo
Jis ar aš tą vakarą teisus 
Kelionė lovom buvo įspūdinga, tačiau visi langai atsiveria į mus 
Belieka apkabint kelius ir taip gyventi
Nei sėdėti nei stovėti 
Koks skirtumas tarp mūsų, Tėti?





Visuma

Planetos be gyvybės ir jam teikė šviesos – visą parą, kiekvieną porą 
Jaunystės aromatas, vėliau kvapas ant kvapo 
Sudėti langai, kiek patinę angelai
Vieną dieną pasikeitė 
Vieną naktį liko toks pat 
Po to nusprendė, kad ne pats nurims, o visa kita nuščius ir tai buvo gražu – tik vėliau baisu
ne jam spręst 
Ir iškart priėmė
Nes nebeužėmė vietos – negaišo laiko – neaušino burnos 
Keistai sutapo 
+
Dilgėlė 
Ranka tarp nugaros ir vonios teliuškuoja vandenį 
Kaulėti keliai – nenusakoma 
Kaip ir kai šaukštu valo smakrą 
Šešėlių teatras vienas – tėvai – žiūrėti į žemę 
Vėl gimdymo balkšva 
„Nenoriu“ 
„Ačiū Dievui“ 
„Tegu ir drobulę pasiima“ 
Skarelė – gėda – be plaukų
Mėlynė ant vaikiškos rankos 
Balsiai iškraipau savo vardą 
Šešėlių teatras du – miegamasis iš vidaus – žiūrėti į sieną 
Taip atsiprašyt, kad neklaustų už ką 
Jausmas, kad nepavyko 
Skausmas, kad patiko 
Nėra paskutinio 



Palinkęs

Palinkęs prie lovos
Aistra vienuolės
Slaugant karščiuojančią draugę
Palinkęs užstoja, prisiglaudus pastoja

Diva jo vingyje pirštus mirko
Išpils kvepalus ant nakties
Greta parduodamos žuvies

Nulėkė mano dangtelis
Pilant jai arbatą
Ir štai ji mato
Arbatos žolėj vargsta akrobatas

Bučiavau tiesiai į armoniką
Bet ne kai ištęs, o įkvėpimo minutes
Suspaudė lūpytes

Išsiblaivęs einu
į vandenį merkt
Kai veidrody viena akis
neišeina pamerkt




Prastas popierius

Madingai vėluojam gyventi 
Metam popierių i drumzliną vandenį 
Jei likimas leis 
įkalčiai su šiukšlėm išeis 

Kretu, bet posto palikt niekaip negaliu 
Todėl net prausiuos dalimis 
Pradžioje galvą 
Po to jau pasninko švara 

Neraštingi tarnai užrašo, ką ponas prieš langą atspindi – rūbeliais išpašo 
Valdą išplėtęs skersas vėjas viduje uogauja 
Dar ras tą paskutinę – vyšnaitę vienatinę 
Juokauju 

Plunksna dar rašo 
Todėl pradedi žiūrėti į kitą 
prisimerkęs, bet išsižiojęs 
Oi, ne valgyt prašo!


Kada mano laikas?

Kada mano laikas?
Dugnu ir lubomis jaučiu, kad dar ne dabar 
Sukryžiavęs mintis medituoju atminties mūrą – pasirodo jie 
Vaiduokliai iš praeities – laikas ne mano 
O ir kartu su jais nenoriu 

Namie laiko spąstai išsigimsta į „tuoj“, išmokau žaisti 
Sakau „tuoj“, „tuoj“ kuo daugiau, tuo aukštyn upe šviesiau 
Bet pabiro dėlionė nuo mokyklos suolo 

Jaunystė ne mano (laikas) 
Tada skiriu save menams ir tampu laiku natoms
Smerkdamas nusikaltėlius, noriu laimėti tyro laiko, bet ilgiuosi nusikaltėlių leidžiamo 

Užsnūdau – pažadino beldimas į smilkinių sidabrą 
Žiū, jaunuoliai pila ir sako – „buvai jauniausias prie stalo – dabar vyriausias – geras tavo laikas buvo“ 
Ne to su jais sėdžiu 

Grįžtu į banką, bet vėlu, ta prasme, kad anksti – 20 metų į priekį 
Tikrai ne mano laikas – ir dar susimokėsiu 

Gamta ir malda – rezervuota 
Lieka rašymas – laikas raštui ir Jums 
Meilė – laikas mylėti ir Mums 
O mano? 
Parūkyti? – nejuokinkit 

„Mirtie!“ 
Šita kantri tylenė susiėmus kaulėta ranka burną, kad neišsiduotų, o gal, kad neprunkštelėtų? 
Tą ranką atitrauks tuomet, kai prabildama nutrauks kame girdėsiu – laike 

Nebent – atsiminti, kas bus 
Išbaigti ratą, gerąją naujieną, Jono ir kitų (tarp kurių ir Petras) skleidžiamą 



Nuteisti (meilė tik per advokatą)


Jiems pasirodė, kad tik pasirodė
Kodėl tuomet grįžta prie stiklo ir iškvėpia tiek oro?
Ryškėja tada įspaudai ant popierinės odos
Tik susitikę žvilgsniai liudija – kaip bergždžios per stiklą lūpų godos 

Abu geri – jis pasiprašė būti, bet nukryžiuoti
Ji – nors ant kelių palei kryžių, naktelę mena ir nesustoja žiovaut 

Ir aišku vaišės –
Ant laikraščių sukrauti pūdai druskos 
Vos dengia nuotraukas, kurios nutraukė jų likimą 
Kodėl meilužių forma vis prastesnė nei darančių nusikaltimą? 
Apstulbęs vis kartojau teismo nutarimą:
„Meilė per advokatą – su sąlyga, jei jau nurimo“ 

Kuo mes kalti? 
Širdys kaip klevo lapai rudenį gulėjo 
Pamilome ir netylėjom 
Pakėlėm ir nuėjom




Agresija

Atšventė išdavystę 
Išdavė jaunystė 
Neberado tarp medinių seno miesto pastalių altorių 

Pamiršo augalą ir žodį 
Todėl raunasi plaukus ir buria „noriu – nenoriu“ 

Prasidėjo, kai išgirdo jį šnabždant – repetuojant 
„Ar tekėsi u manęs, kai nebus ką prarast“? 
Pamanė. kitai žvaigždei ir sustūmė jo teleskopą 
Jam iš skausmo aimanuojant 

Toks vyras kaip ne koks vynas – yra tikslus laikas atidaryt 
Bet ir ji nepėsčia – kol neišniekinta, tol nepagimdys 

Kai trumpina kitas kitą, neatskirsi, kur vyras
O kur moteris (beje)
Gerai, kad lova 
Iš sugeriamo popieriaus (vaje)



Samurajus ir aš

Samurajaus diena 
Ašmenys ir knyga 
Fleita ir nuoga 
Už gimimą svarbiau tėvo diena 

Dar geriau – ištisi nauji metai  
Netingėti pritūpti prie vyšnios žiedų 
Paties ūgio lankas ant peties 
Ištikimas Šiogūnei, nors nemandagu atsisakyti kitų dovanų 

Tam pasauly aš ryžius rinkau 
Už ką mirsiu šiame, kai jis už tiesą, aš už mėsą? 
Nuovargio šalyje save pamiršau
Lengva mane nustebinti
Pritariu, kad nemandagu
Ir dėkingas už šilkų stveriu 

Nekaskit duobės
Sandalmedžio kojom iš gėdos 
Iškapstysiu pats



Ženklai

Dėmesio!
Koks pakabutis
Švytuoja tarp smakro ir krūtinės
Kosminės (su)eitynės

Laiko!
Laukt kol lavoną numazgos
O jei bus be barzdos?
Panika
Gerai Om|uo, kad kaip tešmuo

Vandens!
Aš nesiskandinu, mamule
Tokia šviesi naktis
Išausta vandeny
Keliauju į mėnulį

Taip vieno skrydžio pakeleiviams buvo aiškinami
Laiko, vandens ir dėmesio ženklai



Aš laukiuosi

Aš laukiuosi, tad nebelaukiu
Atsimenu, pastojau tavo kelią
Nuomojom viešbutį su vaizdu į vaikystę seną

Veidu į sieną prarijau mėnulį 
Kad atsirastų vietos po saule 
Vaikai kai juokiasi, suaugusieji verkia 

Duot kvailiui kelią?
Ar sustabdyt istoriją? 
Taupyti popierių dienoraščių 

Netekus nuotaka numetu rūbą ir nuometą 
Šalia aiškiai spjauta, juk ne visi per vandenį vaikšto

Užtai be rūbo kaip ant gašlaus delno mano figūra 
Nedaili tik prie kietų daiktų 
(Pri)remiant geometrija jos virsta 
Bet nuostabi, kai šalčiui atsparumas blėsta 
Mat ji plaukia, sklendžia, ir, žiūrėk, tirpsta...

Varlė niekuo nevirsta – ji bučiuotis mėgsta

Obuolių pyragas

Obuolių pyragas ant palangės  
aušta 
kam rytas, o kam namo norisi 

Kvapas ne katinams, bet jis jau čia 
Nors aukštai 
Bandė – nusileidžia tik ant kojų 

Juodu aksomu mena, kaip jo ieškojo pirmą kart 
Bet vėliau – „Nesvarbu ką ženklai sako, niekas nežino, į kokį vardą atsiliepia katinas,
kaip bent pradėti paiešką?“

O šiandien jo namų žmonės (be jo) buvo teisingi ir laimingi 
Ignoravo didesnius paukščius, šėrė mažesnius 
Tiek daug buvo paslėpta vandens čiurlenime jų sode 
Tai ne Miesto garsas, kai kiti Jam pasipriešino 

Bet atsiminimai atkreipė jo dėmesį į vasarą tik trumpam 
Tada virto velnias tik žino į ką
Palaukės ir padangės
Toks jaunas žmogėdra 
Iš šeimos liko tik obuolių pyragas ant palangės 



Kai mano moteris užmiega

Ji nevalingai iškvepia mane kartu su meile
Senu papratimu ant sienos laužą laižo mano lažas
Kaip raumenys kad tūno po driblia oda
Aš vėl istoriją menu

Lekiu visu greičiu
O ji ramiai prieina kelio viduriu
Mane ant kojų, tai ne piramides pastatyti
Bet ji pasiūlė čiulpt vaivorykštę iš abiejų galų

Vėliau atėjo badas
galvojo
Visko gali buti,
o manęs nebūti
Braziliškam karnavale migdžiau vaikus
Ką padaryti niekad nevėlu?
Nusiimt šarvus

Senuose filmuose suspaudęs rankoj kojinę ir nosinę mačiau
kaip godžiai dangų valgo artėdamos įsimylėjusių jaunuolių lūpos
ir dar arčiau
valgo ir tyli
nors mandagu – dangaus nemyli

Aš prislėgtas taurės drėgnus kraštu
Spaudas per visą kūną iki smegenų
Sekretas
priplotas lygiu stikliuku, todėl ir negražu
kaip Dėdė Rudenėlis
visas net pamėlęs
nekyla sielos, neauga gėlės
Tik piktžolės ir vėlės

Namus paramstę paskolom
pabėgsim basnirčiom
om om


Taigi, vaikai,
Žvaigždučių pleiskanom jų meilė buvo suadyta
Ir jei iš mano rankų, tai dar nereiškia, kad mano parašyta




Tachycardia (dabar ir mano mirties valandą)

Prisiekti žodžiui, laikytis kūno
Liūnas, kanopos ne padangos
Liūdnas, velniop tokią prabangą
Dabar ir mano mirties valandą

Aš aprašysiu žodžiais - kaip numarinau kūną
Nutildysiu kalbą - brisdamas į patį kūno liūną
O pats į krūmus?

Skynėsi kelią
Iš knygų namelis
Ant jos kortų stalelio
Skyrėsi vienas su kitu - dėl nepaklusnių plaukų
Skyrėsi nuo kitų, nes bijojo ne rytojaus, o vakar dienos garų
Uždegė žibintus prieš sužinant - nutirpstant
Kur baigiasi šešėliai jų gaisų

Jų gyvenime nieko rimto ir tai rimta
Mintys juokingos ir tai nejuokinga
Veidas užslinko žvaigždes
Bent atsidusti į dausas


Tada toks paprotys

Kai vyrai mirdavo,
O taip nuolat nutikdavo
Sniegynai tirpdavo
Jie eidavo i kalnus pas moteris
Turėdavo antklodes, pamiršdavo žibintus
Neįskaityti poteriai

pranašavo žaltys

Kai mūza taps poete - ir bus pasaulio pabaiga (o niekas neateis)
Moteris kalnų
Laimei pasagos ožkų
Todėl poetams aš ožkų dainas ne smegduobenų tirpalu iš smegenų
išvemt
O akmeny iškalt linkiu



Pora kaip para – vienas už kitą kvailesnis

Jei ryte nuobodu – vakare baisu

Perkelia stulpus
Diena ilga
Kas nors nuo kelio nusimuš
Paklius
Gyvena prie kapinių

Pietinė nušienaus jo dangų iki vidpadžių vinių

Dabar rankos purve
Nors nusikąst
Akys remia lentas
„Ar toli guli ji?“, vargu bau, ar pavyktų nusikast?

Teisingos orientacijos, bet dieną
Grįžulo ratais namolei parsiristi
Tarpinės paros dalys taip paslaugios
Paralyžuoto nepasidalina šitos slaugės

Keistas gyvūnas – geria, kad tik neskristi
Tuomet jau rieda lova, kad prie upės tą vienintelę Vakarę susitikti
„idant pažint tą „viską“, nuo ko jis taip pavargo“
Tuo metu Prieblanda skambina į morgą

Nenusivylė, kad nekėlė
Viltim kraujuojanti mergaitė daugiavaikė
Kas paskutinis?
Vėjo švilpimas pakeliui į Rytinės operacinę
Valios palydėtuvės (operacinėj) ir budėjimas naktinis

Brėkštančios vis klausdavau, „kada aš tau gražus?“
ji atsakydavo „dabar“
Aš pasijusdavau žmogus
O kad atgaučiau kvapą, jai „myliu“ ištariu reta kalba (kol išsivers)




Amžinai vabzdžiai

Sąmokslą girdėjau tik atsiklaupęs
Miegančiam man uždės senio kaukę

Ar šukės apatiniuose atneša laimę?
Mes pakalbėsime, kai grįšime namo
Sirenos kaukia

Nereik kalbėti
Reikia tik už rankų
Nes teks ilgai mylėt
Mėsą patrankų

Garsiai pabaigti ir tyliai pradėti
Trenkti durim ir likt pirštus mylėti

Kokios rožės už ančio?
Kokie rutuliai vardų rožančiuj?
Sutraukysiu

Vietoje vėjo tau veidą nugairinsiu
Nepatogus neatraitota rankove
Kone apalpo galvodamas, ar tiltus išlaikys
O nominuotas „ jos jaunystės metų neviltis“


Tokiais žingsniais žirglioja
Paros žirkles praskėtus
daug gyvenime pasiekė
bet būtų daugiau tik palietus


Tūkstantis durų, už jų lovos, ant stalelių vaisiai
Patogu baisiai
Mes atsigulsime, jei vienas kitą praleisim
Iškepsim, jei nemalsim


Uždanga
Dangtis.
Ledas