Dienos tema: Kūryba...

MINDAUGAS: Kai kas neramina mane paskutiniu metu...
BRIEDIS: Ir kas gi?
MINDAUGAS: Kokia viso to prasmė, viso štai šito...
BRIEDIS: Viso ko?
MINDAUGAS: Na juk žinai - gyvenimo, mirties, meilės...
BRIEDIS: O kas tau sakė, kad tai turi būti prasminga?
MINDAUGAS: Niekas, tiesiog šie ir kiti dalykai privalo turėti prasmę... tiesiog kitaip būti negali... kitaip viskas būtų...
BRIEDIS: Na ir kas gi tai tuomet būtų? ;)
MINDAUGAS: Man reikia išgerti!

Manau, būtų teisinga pirmą Blog‘o temą skirti tam, dėl ko dauguma mūsų apskritai čia (ten) susirinkome – kūrybai. Tačiau jau kitos temos mus gali mus nuvesti ne tokiomis „dvasingomis“ kryptimis...

Blog'as tuo žavus, kad už šias mintis atsakau tik prieš Dievą.... 

(Numatomos Blog‘o temos - atmintis, vaikai, poezija, laikas, žalingi įpročiai, pyktis, meilė, religija ir t.t.)

Kūryba mane intriguoja tuo, kad, viena vertus, jos afišavimas jau visiems pabodo – juokaujame, kad kūrėjų daugiau nei vartotojų, o bet koks veiksmas virtualioje ar realioje erdvėje ir laike, jau prilyginamas „saviraiškai“, kas, matyt, irgi apeliuoja į kūrybą (savi-iešką). Kita vertus, ryžausi pateikti savo mintis (greičiau linkus) apie kūrybą dar ir todėl, kad įvairių fundamentalių tikrovės klausimų atsakymai labai jau dažnai atsiremia į šią sąvoką, todėl yra įdomu ir svarbu pakratyti jos turinį.

Žinoma, „kūryba“ gali tebūti visumos iliuzija, meistriškas liūdesio vertimas kančia, saviplakos ilgesys, Narcizo rauda, tikrovės prievartavimas, sąmoningas ar ne plagijavimas, logorėjos ir grafomanijos priepuoliai ir t.t. bet mes tikime, kad taip būna ne visuomet...

1. Įtrauktumas. Filosofams neblogai žinoma tai, ko kasdienėje patirtyje galime ir neatpažinti, nors nuolatos susiduriame. Mes egzistuojame įvairiais būdai, kartais jaučiame, kad gyvename, o kartai vargu ar išvis esame. Šitas įtrauktumo, dalyvavimo į tam tikrą vyksmą momentas yra labai svarbus kūrybai. Tarkime, dainuojame ir mename, kaip dainavome – žingsnis sąlygojantis ką nors apie dainavimą iš karto mus išplėšia iš paties kūrybos veiksmo, tuo tarpu dainuodami negalime galvoti kaip dainuojame (jei galvojame, tai nedainuojame). Beje, taip kūryba tikrai priartėja prie „dvasingumo“, kurio viena būtinų sąlygų yra „daryti ką darai“, žinoma nuo vakarietiškos labdaros iki dzen‘o. Palyginkite – prižiūrėti vaikus vien per maisto ir popiečio miego prizmę (trečiosios kartos sindromas) ir būti su jais negalvojant apie savo reikalaus – kūrybiškai. Šitaip kasdienybė, dvasingumas ir kūryba persipina įvairiose laimingo gyvenimo aplinkybėse.
2. Disciplina. – „pirma eilutė iš Dievo, antra jau poeto...“. anapus teologinių dalykų čia aiškiai parodyta, kaip poetinis šauksmas (kontra asmeninei naudai ar saugumui) gali išplėšti, pažadinti žmogų iš melo. Poezija gimsta ne tyloje, o skausmingame nebylume, žado netekime. Tačiau toliau šios pirmos eilutė interpretacija, improvizacija jos pasiūlyta tema ir jos variacijos ir apibrėžia poetą, net jo techninę (žodyno) vertę. Nemažai yra pirmos arba antros eilutė dainių (nuo pranašų iki grafomanų), tačiau mažai derinančių abi – Poetų. Techniniai dalykai, kaip žinia, gali būti nuglūdinami laiko raumenų, tėtė man sakydavo – „ir beždžionę ant balalaikos galima išmokyti. Arba priversti“. Tačiau ar neatrodo toks poeto techninis žodyno dailinimas kaip siekimas „prievarta gauti tai, kas duodama veltui (B.G.)?“. atsakymas į šį kalusią yra disciplinos ir netikėtumo, kančios ir malonės sampyna – negali „išmelžti“ stebuklo darbu, tačiau jis neištiks, jei nebūsi pasiruošęs (nedirbsi). Taigi, kūrybiškai mąstant, viso gyvenimo disciplina (griežta dienotvarkė, fizinė ir mentalinė dieta ir t.t.) gali būti organizuota apie kelias palaimintas akimirkas (repeticijos apie koncertą ir t.t.).
3. Supratimas. Pirmame punkte išaiškinome distanciją kaip būtiną kūrybos sąlygą (beje kaip ir meilės (Sokratas – meilė kaip trūkumo vaikas) ir daug ko kito). Hermeneutinėje filosofijoje distancija yra būtina supratimo sąlyga, o kasdienybėje taip pažįstama ir miela „aha“ patirtis. Kad tapti ar išlikti žmogumi būtina atrasti supratimo kontekstus – distancijas. Gyvulys, kompiuteris ar nusikaltėlis tokių kontekstų neturi arna jie atrofavęsi - šie buvimo būdai gauna informaciją tiesiai į smegenis kaip siauras utilitarines užduotis, tuo tarpu džiaugsmą, o ne malonumą teikia supratimo atstumas – simbolinės visumos, asociacijų pynės, naujos patirties stebuklas, atminties viražai. Kaip sakė M. Proust‘as – stebuklai galimai, kol gyva atmintis, juk tikrovė, tai įvairūs santykiai tarp įspūdžio ir atsiminimo. Tuomet kūryba – didinti kognityvių elementų kiekį asociacijomis – naujos idėjos ir asociacijos, psichologinis ir istorinis naujumas
4. Autoritetas. Nuo edukologijos ir psichologijos iki pokalbių baruose žinoma autoriteto problema – lyg ir norisi pasikeisti, tačiau pagal kokį standartą, kas bus vedlys. Šią problemą išsprendė jau Sokratas, atkreipęs dėmesį į patį norą, vadinasi, autoritetą manyje, kuris nesutampa su realiu mano socialiniu vaidmeniu. Žinoma, žmonės linkę saugoti net sergantį save, nes pasikeitimas lygus mirčiai – nesvarbu, koks būsiu geresnis, bet nebūsiu aš (kad ir netikęs). Šis autoritetas (sąžinė, kūrybinės galios) nėra nei išorinis, nei vidinis, todėl nei prievartauja nei paklūsta subjektyvios emocijoms ir silpnybėms. Šitaip kūryba padeda įveikti distanciją tarp manęs kaip esu dabar ir tokio, koks turėčiau būti. o kūrybos targiškumas sušvintas šios distancijos nuolatinėje sizifiškoje regeneracijoje...
5. Pareiga. 5 punkte užsiminta apie pareigą sau. Kūryba kreipia ir į pareigą kitam. Poetas privalo nuolat pasakoti pasaulio istoriją, iškirsti kažką naują iš įprastų įvykių tėkmės (spintelė tavo kambaryje ir ligoniniė palatoje –  kažkas gimsta...). Jis kaip viduramžių ministrelis arba Afrikos genčių šamanas turi atsiminti ir priminti. tuo tarpu tokios kūrėjo funkcijos užmarštis tuomet nusako pop‘są.
6. Tikrovė. Poetas yra architektas, kuriantis vietą pabūti. Turbūt (jei, pavyzdžiui, grojate) sutiksite, kad šaukštas, kuriuo valgai yra mažiau tikras nei instrumentas, kuriuo groji. Su žodžiu „visata“ visiškai kitas gyvenimas, nei tokios sąvokos neturint. Žodinė kūryba kaip tik ir turi tokius žodžius gaivinti ar kurti. Ne mes įtraukiame mena i funkcijas (pop), o jis įtraukia mus į (savo) tikrovę.
7. Bendrumas. Galiausiai pareiga sau ir kitam apglėbia viena kitą – kūryboje pažįstamas bendrumo išgyvenimas (supratimas, susiklausymas, susigrojimas, jausmas, kad laikas nebėga veltui ir t.t.) perkelia žmogų iš individualumo gniaužtų į ant-individualią struktūrą. Manau, tai vienas gyvenimo tikslų... Priklausyti nuo žmonių galima negatyviai ir pozityviai – kai negali pasitenkinti ir kai negali dalintis... Paprastai skirtingos patirtys blokuoja supratimą, o kūryba leidžia joms susitikti. Ir atminkime, nors noras pasigirti – priklausomybė, noras pasidžiaugti – troškulys judėti toliau.

8. Nepraktiškumas. O taip, šita kūrybos pusė daug kam kliuvo. Kūryba visada buvo ir bus "anapus" pritaikymo – jei kūryboje iškeliama užduotis suprasti tai, kas vyksta ar reikšiasi, suprobleminti savo paties patirtį, tai trukdo veikti, tačiau, kita vertus, praktinis įtrauktumas blokuoja to, kas svarbiausia ir nuolat tūno (tiesa) supratimą. Jei ieškant pieštuko staiga klausi savęs , ką reiškia ieškoti, tada greičiausiai pieštuko nerasi. Bet ką gi reiškia „praktiška“, „pritaikoma“? – nejau jausti ritmą ir kaltę dienų kaitoje, išeiti iš anonimiškumo scenoje, jausti laiką, o per instrumentus juslumą, mažiau svarbu, nei ... (čia raštas dienoraštyje tampa beveik neįskaitomas...).

9. Šventumas. Nenusakomumas. To kas pasakyta pakanka išvadai, kad kūryba šventa todėl, kad sukuria prasmę generuojančias struktūras. Šis šventumas atveria joje dimensiją, kuri nenusakoma, vadinasi, mes niekad a pilnai "neišsikalbėsime“. Gal ir gerai...