Dar vienas išsamus pokalbis "lryte" - apie kūrybą ir kt.
Muzikuojantis filosofas M.Briedis: „Kūryba yra smūgis, kuris pažadina iš įpročio pasaulio”.
šį pokalbį lydintį VIDEOREPORTAŽĄ GALIMA RASTI ČIA:
http://www.lrytas.lt/videonews/?id=12369591321236150308&sk=5
Visą pokalbį:
Kalbėjosi Ginta Gaivenytė
Straipsnis paskelbtas naujienų portale "lrytas.lt".
Kartą filosofas susimąstė, jog negalima tokio švento dalyko kaip muzika palikti „popso“ atlikėjams, nes muzika, kaip ir bet kuris menas, stipriai veikia gyvenimus.
Taip samprotaudamas jis pajuto pareigą ir atrado malonumą taisyti lietuvišką klausą.
Nedidukė Antakalnio namo palėpė vakarais prisipildo garsų. Filosofijos mokslų daktaras M.Briedis sėda prie gitaros, psichologijos mokslų daktaras Evaldas Kazlauskas – prie akordeono, o profesionalus muzikantas Ignas Juzokas braukia stryku per kontraboso stygas. Šviesiaplaukė Igno dukra Kamilė linguoja muzikos ritmu – jai smagu, kad keliskart per savaitę į tėčio namus renkasi bardai.
Kartais jie vienas kitą vadina kanibalais. „Kartais mes vienas kitą ėdam“, – pokštauja kontrabosininkas Ignas. „Ne, Ignai, ne, – įsiterpia Mindaugas, – Aš sakyčiau, kad mes kanibalai, nes valgome distanciją tarp žmonių“.
Po repeticijos su Mindaugu kalbamės apie tai, kas yra kūryba ir kaip nuspręsti, kokia kūryba nėra šūdas. Iš Igno namų persikraustome į kavinę „Europos“ prekybos centre. Filosofas užsisako puodelį kavos su pienu ir mažą bokalą alaus. Derinys keistas. Pakankamai keistas ir mūsų pokalbis.
– Kada pradėjote kurti? Gal jau vaikystėj rašėte eiles, dainavote, grojote?
– Vaikystėje nebuvau „prie meno“ – nebuvo nei muzikinių tradicijų šeimoje, nei manyje įžvelgtų talentų – į chorus nepatekdavau šimtu procentų.
Man buvo šešiolika, kai supratau, jog nenoriu ieškoti arba staigaus uždarbio arba visiškai kiauliškų malonumų – taip elgėsi daug mano bendraamžių. O kažko norėjosi. Visiškai nebuvo aišku, ko.
Ir gerai, kad nebuvo labai aišku. Dabar manau, kad kūryboje dieviškas momentas yra nenusakomumas. Tiksliai nusakyti, kas vyksta kūrėjo galvoje, neįmanoma. Tačiau yra ir žmogiškasis momentas, apie kurį kažkiek galima kalbėti.
Sakyčiau, kad kūryba iš dalies kyla iš egoistinių paskatų – šiurkščiai tariant, aš gražesnis su gitara negu be gitaros. Tačiau yra ir neegoistinė pusė – noras patirti kažkokias kitas tikrovės dimensijas negu leidžia visuomenės palaikomi gyvenimo stiliai.
Galima sakyti, kad mes pradėjome žiūrėti į kiekvieną žmogų dominančius klausimus per muziką.
– Tačiau gal buvo ir egoistinių paskatų – gal merginos geriau kibdavo?
– Neabejotinai. Buvo ir merginų, ir alkoholio – visko buvo. Tačiau šalia viso šito buvo rimties geidulys. Ypač tą pajutau, kai vėliau „chebra“ pradėjo „atsikabinti“, sakė – baigiam, einam dirbt. Aš niekaip nesupratau, kodėl reikia baigti tai, kas atrodo gera landa į tikrovę. Toks požiūris nebūtinai yra panieka darbui, kaip tik – jei atviresnis horizontas teiks džiaugsmo, pasirinktas profesines prievoles atliksi aistringiau.
– Yra daug manančių – arba žmogus tampa profesionalu, arba vaikystės žaidimus reikia baigti.
- Tada aš buvau įsitikinęs, kad būtent tas profesionalizmas žaloja muziką, užmuša gyvybę kūryboje. Kaip kiekvienas formalizmas – jeigu esi susitelkęs į tai, kaip geriau „atgroti“, tai matysis. O man visą laiką atrodė, kad reikia kažko daugiau negu vien išmokti gerai groti gitara. Dabar šitą poziciją sušvelninau – pažįstu nemažai profesionalų ir matau, kaip jie į savo darbą įsijaučia.
Bet scenoje visada vyksta kažkoks laiko sulaužymas, tarsi sakramentas, bendrystės patyrimas arba jos nebuvimas ir konfliktas. Trūkumas. Todėl scena reikalauja daugiau elementų, vyksmo, nei vien gera technika.
Bardų muzikos stiliuje aš pamačiau daugiausia galimybių įvairiai raiškai. Visų pirma labai svarbi kalba ir akustika.
– Kur yra skirtis tarp grafomanijos ir negrafomanijos kūryboje? Kodėl sakytumėte, kad nesate grafomanas muzikoje?
– Jeigu kas nors rimtai sako, kad jis jau peržengė pornografijos ribą į erotiką, arba „popso“ ribą į kažką gilesnio, arba grafomanijos į rašymą iš didžiosios „R“, tai jau turėtų kilti įtarimų. Aš naudoju tai kūrybiškai. Jeigu man kažkas labai aišku, aš iškart pradedu „probleminti“. Man atrodo, kad net tavo klausimas apie tai, ar aš ne grafomanas, yra puiki tema kūrybai – apčiuopti ribas tarp to, kas tikra ir netikra, kaip tu gali gilius dalykus suvulgarinti ir gelmę matyti vulgariuose dalykuose.
Jei reklamuoji prievartą, tai yra pornografija, o jeigu prievartą tyrinėji kaip žmogaus prigimties dalį, tai yra menas. Jeigu reklamuoji kažkokius stilistinius savo žongliravimus, tai galima būtų vadinti grafomanija. Grafomanu vadinčiau ir tokį kūrėją, kuris tiksliai žino, kokiai tikslinei grupei kuria ir kaip pataikyti į širdis – taip išeina tokia beveik „užsakomoji“ kūryba.
– O ką sakytumėte kritikui, kuris išrėžtų – žinai, man jūsų kūryba atrodo šūdas, poezija yra vėjai, o melodijos standartinės.
– Apie kokį šūdą kalbame? Kūryba kaip šūdas gali būti technine prasme – kai tu nemoki groti, bet turi stilų. Arba atvirkščiai – moki groti, bet nieko neturi. O gali būti ir taip, kad ir neturi, ir nemoki groti.
Savo kritikams atsakyčiau taip: nemanau, kad mano kūryba yra šūdas todėl, kad aš matau, kaip ji veikia mano ir kai kurių kitų gyvenimus. O aš negaliu įsivaizduoti geresnio gero meno kriterijaus, kaip pozityvus gyvenimo keitimas.
Nepamirškime, kad viena pagrindinių meno funkcijų yra padėti žmonėms pakeisti gyvenimą į gera. Mes, žmonės, nesame labai geri, tačiau man patinka mintis, kad gėris yra tam tikru būdu organizuotas blogis. Kūrėjo kalba nėra tik informacija, tai yra ir smūgis, kuris pažadina iš įpročio pasaulio.
Drįsčiau teigti, kad „popsas“ gyvenimo nekeičia, jis palaiko status quo. Seksuali mergina dainuoja, klausytojai geria, viskas puiku – „nesiparinkim“, nes esam „faini“, galim patirti malonumą, juk aplink „tūsas“.
Tai yra nužmogėjimas. Jei žmogus tėra žmogus tol, kol jis turi galimybių keistis, tampa aišku, kad „popso“ kaip meno nėra, tėra „popsiniai“ gyvenimo stiliai, ieškantys jų iliuziją palaikančių „meninių“ išraiškų, kurie jau yra praradę viltį keistis.
Kūryba grąžina į tikrovę reikšmingesniu pavidalu – šaukštas yra man mažiau tikras negu gitara. Tikrovė glūdi ypatinguose prisilietimuose – išmokti liesti instrumentą, mylimą žmogų ar žolę ne kaip daiktą, o kaip tai, kas trokšta būti paliestas.
Geras kūrinys yra tas, prie kurios tu grįžti keičiantis gyvenimo patirčiai, ir tas kūrinys vis dar kalba.
Ir niekada neiškalba iki galo. Gali vieną eilutę suprasti po penkerių metų, nes tada tau atsivers akys. O „popsas“ – kaip betonas, tu gali grįžti, niekas nepasikeis, kitaip negirdėsi.
– Tačiau nepaneigsite, kad kūrybos pamėgimas priklauso nuo žiūrovo – vieniems tas pats dalykas gali atrodyti prasmingas, o kitiems – banalybė.
– Vienas nuostabus mano mokytojas sakė, kad daug kas yra skonio reikalas, bet pirmiausia skonį reikia turėti. Jeigu žmogus sako, kad jo nuomonė yra svarbi, jis turi atsiminti, kad yra pareiga ugdyti save iki instancijos, kuri gali spręsti. Aš kreipiuosi į išsilavinusią publiką – mokančią daug kalbėjimo apie pasaulį būdų ir jaučiančią poreikį žaisti šiais savo ateities krištolo karoliukais.
Tokia publika nebijo netgi šiurkščios kalbos, jeigu ji tarnauja ne kvailybės ir silpnybių reklamai, o pažinimui. Pateisinu provokacijas vardan gėrio. Ta produktyvaus įžūlumo tradicija šiandieninėje kūryboje primiršta arba įgaunan destruktyvias formas.
Pasakysiu dar vieną dalyką – pritarimas mano muzikai visada yra konkretus ir asmeninis, o kritika visada abstrakti. Niekada negirdėjau kritikos, kuri neturėtų standartinės pateikimo formos. Kai kritikas sako „čia yra šūdas“, aš girdžiu standartą, kurio jie yra mokomi. O abstrakcijomis galima žaisti labai aukštame lygyje.
Nereikia užmiršti, kad žmogus yra silpna būtybė ir jeigu jis nėra nusiteikęs dirbti, tada jo nepasieks net geniali kūryba. A.Tarkovskio filmai nuo holivudinių „mūvių“ skiriasi tuo, kad jie erzino, pykdo, tai yra nejauku.
– Bet nejauku būna žiūrėti ir blogus filmus.
– Čia yra kito žanro nejaukumas. Viena, kai yra nejauku žiūrėti į vulgarumą, kita – kai nejauku suvokti, kad esi nelabai didis žmogus ir tau reikia labai daug augt.
Tikras menininkas turi ne tik linksminti žmones, bet ir erzinti juos, kad jie pradžioje gal ir pyktų ant jo, o paskui svarbiausia – ant savęs.
– Yra kitas dar požiūris – žiūrėti į kūrybą kaip į tam tikrą žaidimą, ne pernelyg rimtu veidu. Jei smagu kurti, to užtenka. Ar prieštarautum?
– Sakinį „Kūryba man yra tik žaidimas“ girdėjau iš vienos jaunos poetės ir vieno tokio palyginti populiaraus jauno bardo. Ir pasakysiu, kad šitas sakinys man skamba chamiškai. Chamiškai tikrovės atžvilgiu, nes tai reiškia, kad tu valdai žaidimą.
Mes ne tiek daug kontroliuojame gyvenimą, kiek norėtume. Jeigu ta poetė dešimt metų žais eilėraščiais, vėliau ji jau nebeatsirinks, kad tie eilėraščiai ją veda, ją sudaro, apibrėžia jos buitį ir būtį. Eilėraščiai tam tikra prasme yra nepriklausomi ir jie gali labai stipriai veikti gyvenimą.
Tačiau jeigu supaprastinsime žaidimo supratimą iki stilistinio dalyko, tai taip žaisti aš irgi labai mėgstu. Galima naudoti instrumentus ne pagal paskirtį – pavyzdžiui, juos barbenti, žaisti muzikiniais stiliais ar kalba. Tačiau net tokie žaidimai yra labai rimtas dalykas. Vienas Rusijos džiazo muzikantas sakė, kad tapti didžiu pianistu yra lengviau negu prieš publiką pakriuksėti, atvožus rojalio dangtį.
– Kada žmogus gali save vadinti kūrėju, kaip pačiam save įsivertinti?
– Tai yra dviejų gebėjimų reikalas – dėkingumo ir kuklumo. Dėkingumas ir veda į kuklumą, o kuklumas reiškia, kad prieš ką nors sakydamas turi daryti.
Mūsų visuomenėje dažnai vyksta atvirkščias, velniškas procesas – jei ką nors kas pasakys knygos ar televizijos personažo pavidalu, galbūt jį kas nors pakvies dirbti. Kuriama dėl galios plėtimo, dėl noro patekti į tam tikrus ratus.
Būtų gerai, kad žmonės nustotų manyti, kad yra nenormalu sulaukus dvidešimties neturėti visko pasaulyje. Išties nėra nė vieno dalyko, kuris keltų ne malonumą, o džiaugsmą ir būtų greitai pasiekiamas. Toks yra mūsų Visatos dėsnis.
Anglai turi puikią patarlę, kad geri dalykai ateina tiems, kurie laukia. Jei lauki aktyviai, tada gali kažkas ateit.
Tačiau turi kažką daryti, pragyventų metų kiekis tikrai nieko neužtikrins. Mitas, kad kuo tu vyresnis, tuo tu protingesnis. Palaidojęs tėvus paauglys bus labiau patyręs už trisdešimtmetį mamos sūnelį. Tiesa, pastarasis irgi gali šią patirtį labai kūrybiškai išnaudoti – literatūra pateikia tokių pavyzdžių. Patirčiai reikia laiko, todėl išmintis gali sutapti su amžiumi. Tačiau tai nėra taisyklė.
– Apie „popsą“ išsakėte savo nepalankią nuomonę. O kaip vertininate kitų bardų kūrybą – bardais save vadinančių Lietuvoje vis daugėja, tokia muzika tampa ganėtinai populiariu dalyku.
– Lietuvos bardų tradicija Lietuvoje man atrodo ribota – čia bardų stilius paverstas dainuojamąja poezija. Tačiau dainuojamoji poezija tėra dainos žanras, kur lengva graži melodija ir klasikine prasme prasmingas tekstas. Dažnai man lietuviška dainuojamoji poezija primena cukruje ir rožiniuose dažuose išmirkytas vyšnias.
Be to, Lietuvoje dainuojantieji dažniausiai yra aktoriai. O aktoriai, nori jie to ar nenori, jau pažymėti – jie pratę reikštis, jie niekada nesugebės nepriklausomos kūrybos prigimties iškelti aukščiau atlikimo individualumo. Nesupraskite neteisingai – daugmaž trečdalis dainių aktorių man labai patinka. Tačiau vis tiek drįsiu pasakyti, kad jų priemonės yra ribotos.
Daugelį jaunų bardų vertinu kaip žmones, kurie nesusigaudo, kuriuo keliu eiti. Daugelis suka į tą pačią aktorinę dainuojamąją poeziją. Man keista, kai jie barsto sėklą į svetimą daržą, kurį įdirbo G.Storpirštis, K.Smoriginas, O.Ditkovskis, S.Bareikis. Tai negražu.
Manau, kad bardas turi būti provokatorius. Reikia drastiškumo – pamatuoto, ne vulgaraus. Bardų tradicija siejasi ir su šamanizmu, ir su trubadūrais, ir su absurdo teatru.
– Kokius jausmus išgyvenate kurdamas?
– Emocijos panašios kaip meilėje. Kai myli, tu nejauti, kad laikas ar jėgos eikvojamos veltui. Kada žiūri į popieriaus lapą arba šalia esantį mylimą žmogų, tu tarsi tampi atsakingas už laiką ir nebegali jo švaistyti.
Čia kalbu ne tik apie muziką, bet ir apie poeziją. Balandžio mėnesį bus išleista mano knyga „Ledai Priapui“.
– Minėjote, kad negerai, jei kūrėjas tiksliai žino, ko reikia tikslinei auditorijai. Kiek jums svarbūs jūsų klausytojai?
– Kai manęs to klausė prieš trejus metus, aš pakankamai šiurkščiai bandžiau suktis – neva man nesvarbu jie ir net ne aš, kūryboje norėjau būti nepriklausomas, net nuo savęs kaip vertinančio klausytojus. Tačiau esu net nustebęs, kad visiškai pakeičiau nuomonę.
Dabar kūryba man yra individualumo ištirpdymas bendrume. Manau, kad žmogui nėra kitos išeities įveikti didelį liūdesį ar mirtį kaip tik tirpdyti savo individualumą. Tačiau ne destruktyviose praktikose tokiose kaip psichotropija, „Hakuna matata“ filosofija ar net kūno destrukcija, o persikėlime į aukštesnę struktūrą.
Kai sueiname į koncertinę salytę, klubą ar kavinę ir aš suvokiu, ko mes visi susirinkome, mane apima tarsi pirmojo pasimatymo virpulys. Įveikiu pagundą galvoti, kad visi susirinkome dėl manęs, galvoju „Mes visi SUSIRINKOME“. Tai yra nuostabu.
Paskelbta: 2010-04-18
Atgal į Blog'as | interviu...
