Interviu su M. Briedžiu naujienų portale "lrytas.lt: "Filosofas M.Briedis: „Šiuolaikinis žmogus – kaip nuvargintas nervas“.

Kai 31-erių filosofas Mindaugas Briedis per paskaitas pokštauja, kad pats ką nors suprasti gali tik kitam paaiškinęs, besikvatojantys studentai nė neįtaria, kad ši frazė yra jo gyvenimo šūkis. VGTU dėstytojas, filosofijos daktaras įsitikinęs, kad kai kuriuos dalykus reikia nuolat kartoti ir sau, ir kitiems. Ir daryti tai visais įmanomais būdais.
Todėl M.Briedis ne tik dėsto, bet ir kuria eilėraščius, pasakas, atlieka dainuojamąją poeziją.
lrytas.lt pokalbis su jaunu ir guviu filosofu – apie nepakeliamą šiuolaikinio gyvenimo lengvumą – taip M.Briedis pats apibendrino mūsų šneką

 Kalbėjosi Ginta Gaivenytė

Straipsnis paskelbtas naujienų portale "lrytas.lt"

http://m.lrytas.lt/-12270715731226339846-filosofas-m-briedis-%C5%A1iuolaikinis-%C5%BEmogus-kaip-nuvargintas-nervas.htm


P. S.: Labai ači už tokius gerus internetinei erdvei komentarus, Mindaugas.

***
– Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje žmonėms taip sunku rasti gyvenimo prasmę?
– Michelis Foucault apie tai nuostabiai pasakė, kad antikinėje kultūroje problema buvo patenkinti savo troškimus ir norus, o šiuolaikinėje kultūroje problema yra sužinoti, ko nori.
Dažnai sakoma, kad, jei labai norėsi, tau pavyks. Tačiau reikia mokėti ir norėti. Gali norėti ne to, ko tau iš tikrųjų reikia.
Antikinėje tradicijoje išminčius buvo tas, kuris pažinojo blogį jo neparagavęs. Šiuolaikiniam jaunimui išmintis atrodo viską išbandyti. „Gyvenk šia diena“ – populiarus posakis. Kur veda toks mąstymas? Tie jaunuoliai, kurie gyvena itin aktyviai, po dešimtmečio virs išsekusiais vilkais, kuriems jau niekas nebebus įdomu, nes viską bus patyrę. Tuomet jie pereis prie kitų turėjimo formų – nusivylimo, savęs gailėjimo ir baisiausios priklausomybės – šūkio, kad tau nieko nebereikia.
Šiuolaikinį žmogų matau kaip aptriušusį, nuvargintą nervą, kuris jau nebegali susijaudinti. Reikia vis naujų ir naujų susijaudinimo formų. Tai akivaizdžiai galime matyti per renginius – kiek šviesų, dūmų, koks didžiulis garsas – visko pridaryta, kad tik žmogus sureaguotų į aplinką.
– Norite pasakyti, kad žmonės tampa savo malonumų įkaitais?
– Važiuodamas pas jus atsiminiau, kaip kažkada eidavau į tokią pusiau legalią muzikos prekių parduotuvę Tilto gatvėje. Buvo ten visokių kasečių juodai baltais, nukopijuotais viršeliais. Gerai prisimenu, ką aš jausdavau artėdamas prie parduotuvės, rinkdamasis, nešdamasis tą muziką namo. Dabar siųsdamasis po dešimt geriausių grupių albumų iš interneto nieko panašaus nejaučiu.
Antikos mąstytojas Epikūras turbūt pasakytų, kad tokie malonumai, kuriuos šiuolaikinis žmogus patiria, yra kančia. Jei turi tris vyrus ar moteris, tu iš esmės neturi nė vieno. Gerdamas tu jau nori kito gėrimo.
– Jeigu mažiau gali reikšti daugiau, kodėl visi taip bijo dėl ekonomikos krizės? Kodėl pinigai atrodo taip susiję su laime?
– Gal esu naivus, bet pasakysiu – ekonominė gerovė mums jau nebėra problema. Žmonės skundžiasi, nes yra išmokyti, kad prekių krepšelis privalo būti pilnas. Jei kažko trūksta – gal televizoriaus, gal prezervatyvų, – tarsi nesi tinkamas žmogus. Štai tokį požiūrį reikia keisti.
Pinigai yra viena iš susireikšminimo priemonių. Pinigai labai sustiprina „griebimo“ funkciją, kuri, mano galva, taip išpopuliarėjo, nes vartojimas yra neatsiejamas nuo baimės, nuo nerimo bežadės kosminės tylos akivaizdoje. Jie leidžia iškišti iš kokono čiuptuvą, kažką pagriebti, suvirškinti, išspjauti ir jausti, kad esi kažkas. O jei išgirstum mirties šauksmą, suvoktum, kad esi niekas.
Baisiausia, jog nujausdami, kad su mūsų gyvenimais kažkas negerai, mes lengvai nuo sunkių minčių nusipurtome ir sakome: „Ai, pasivaideno“, todėl kad tokios mintys mažina vartojimo ir gaminimo greitį, o tai reiškia savęs patvirtinimo ir konkurentabilumo galimybes.
– Kaip pasaulį pakeitė technologijos?
– Technologijos suteikė daugiau laisvo laiko. Tačiau dauguma žmonių laisvą laiką skiria ne tam, kam jis buvo skiriamas ankstesnėse epochose – t.y. darbui su savimi. Dažnai atsitinka taip, kad jei turi daugiau laiko, daugiau jo ir iššvaistai.
Ne tik mes naudojame technologijas, bet ir technologijos mus naudoja. Ir kompiuteriai, ir mobilieji telefonai apibrėžia mūsų dienotvarkę, ją konstruoja. Nors mes sakome, kad planuojame darbus patys, tačiau technologijos nukreipia mūsų judėjimą tam tikra linkme.
Su kolegomis kartais pašnekame, kad atsiranda naujų gyvenimo fenomenų, susijusių su technika. Jei vidury nakties bare išsikrauna tavo mobilusis, apima panika. Tarsi neturėtum jokių galimybių ką nors padaryti, tarsi būtum miręs.
Telefonas visiškai kitaip apibrėžia ir žmonių susitikimus. Būdavo, anksčiau spaudi draugo durų skambutį ir galvoji – atidarys ar ne. O dabar susiskambini ir žinai, ar atidarys. Negali eiti į svečius nepaskambinęs.
Ir klausimas, ar tas patogumas, kai žinai, kad rasi draugą, atsveria nepatogumą, kad tau reikia žinoti, ko pas jį eini. Telefonas „nubrėžia“, kad turi eiti kažko apčiuopiamo – sutvarkyti reikalų, maloniai pasisėdėti. Negali tiesiog užeiti ir kartu valandėlę pabūti.
– Kodėl neįstengiame tiesiog būti savimi? Yra toks populiarus posakis: „Būk savimi“. Jis tarsi turėtų reikšti, kad laisvė ir savitumas yra šiuolaikinės visuomenės vertybė.
– Bet ką reiškia būti savimi? Jei realybės šou dalyvis tvirtina, kad bus savimi, tai visų pirma yra raginimas, kad žiūrovai už jį balsuotų. Argi jis parodys esąs melagis ir nevykėlis, jei toks yra? „Būsiu savimi“ turi visiškai atvirkštinę prasmę: „Būsiu geresnis“.
Daugelis žmonių ne tik nebūna savimi, bet jie net nežino, kas jie yra. Tiesiog bando vieną dalyką, kitą dalyką – ieško, kas geriausiai seksis.
Išskirtinumas ar unikalumas reiškia, kad būsi vienišas, nes esi kitoks. Atsakykite man, ar kūryba, kurią matome per pagrindinius kanalus, kviečia į tylą ir vienatvę? Šiuolaikinės visuomenės vertybė yra būti kartu, tiksliau, siausti kartu. Savo gyvenimo atsakomybės nejaukumą ištirpdyti anoniminėje bandoje. Panašiai palengvėja, kai liftu važiuoji su nepažįstamuoju ir įlipa trečias – formuojasi anoniminė masė.
Mane šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai šokiruoja, kad visos nuomonės yra lygios vien dėl to, kad jos yra. Mes visi turime teises, bet neturime pareigų, o juk būtent pareigos prieš save mus sukuria tokius, kad galėtume sakyti kitiems – išklausykit mano nuomonę. Tai, kas yra giliau, reikalauja pastangų, o juk taip tingu, kai šalia alaus bokalas stovi.
– O anksčiau žmonės netingėdavo po savo dvasios gelmes kapstytis?
– Anksčiau vyresnieji jaunuolius įvesdavo į pasaulį. Dabar žmonės mokosi gyventi iš bendraamžių. Ko gali išmokyti toks tokį? Tik patogaus sambūvio: aš tau netrukdysiu, tu netrukdyk man.
Visoje Vakarų kultūroje – kaip anekdote, kur vienos Arktikos tautos atstovas teigė – aš ne skaitytojas, aš – rašytojas. Visi jaučiasi tiek gražūs, kad nebereikia net elementaraus technikos išmanymo – kam lavinti balsą ar dirbti su kalbomis, jei jau ir dabar esi vertingas. Esi vertingas vien todėl, kad esi – gerai pasirausus čia galima aptikti ir krikščioniškųjų ir demokratinių idealų grimasas.
Manau, kad šiuolaikiniai realybės šou yra visuomenės noras krutėti totalios tylos akivaizdoje. Žmogus negali tik būti, jis nori kažkaip įsiprasminti. Jei kas nors girdi viešai, tai jau yra tam tikras reikšmės suteikimas. Iš pavojaus grėsmės visuomenė sukuria daug įdomių laisvalaikio formų.
– Ką vadinate pavojumi?
– Pavojus yra, kad anksčiau ar vėliau suprasi – tu negyvenai. Nuojautą, kad gyvenime ne viskas gerai, daugelis žmonių turi. Nejaukumas atsiranda įtarus, kad tavo gyvenimo versija gali būti ne pati geriausia.
– Ką daryti, kai tą pajunti? Dabar populiaru gyvenimo prasmės ieškoti Rytų tikėjimuose. Ar tolimų kraštų kultūroje galime rasti tai, ko nerandame mūsiškėje?
– Man labai įdomu, kai vakariečiai tvirtina – pavargom nuo krikščionybės, ten viskas taip sunku, o budizmas daug labiau pritaikomas gyvenimui. O juk pirma budizmo tezė sako – atsisakyk gyvenimo! Čia visas vakarietiškas ešelonas ir atsikabina nuo budizmo supratimo.
Manau, kad vakarietis šitų dalykų negali suprasti. Mes tegalime su rytiečiais santykiauti kaip radikaliai kitokie. Rytietiškoje etikoje tai būtų priimtina – tu vienaip elgiesi su mama, kitaip – su draugu, trečiaip – su priešu.
Tačiau Rytuose yra dokumentuota tam tikrų patirčių, kurias galima perprasti ir iš kurių galime pasimokyti.
– Ko Vakarų visuomenės gyventojams derėtų pasimokyti?
– Rytų kultūroje visiškai kitokia yra patirties sąvoka. Mes sakome, kad kažką patiriame. Rytų kultūroje būtų pasakyta, kad susikonstruojame iš įvairių patirčių. Savo „aš“ tu randi patiriamame pasaulyje. Ne tu esi startas.
Pas mus viskas prasideda nuo „aš“. Žmonės netgi sako: „Aš noriu į tualetą“. Tai nelogiška – tau juk reikia į tualetą, koks turi būti iškrypėlis, kad ten norėtum.
Esu girdėjęs, kaip žvejai aiškina, kad filosofija – dirbtinas dalykas, o štai valtele po ežerą plaukiojant galima patirti tikrų išgyvenimų. Tačiau man toks įspūdis, kad net gamtą šiuolaikinis žmogus gali matyti tik vykdydamas joje kažkokią veiklą. Matai gamtos grožį taip, kaip tave vaikystėje išmokė matyti. Juk gamta yra nei graži, nei negraži, ji tiesiog yra. Ir ji yra kažkur „ten“. O kai ji yra „čia“, ji graži, nes šią akimirką yra „mano“. Kaip patekti į tą „ten“, kaip susivaldyti neįsikišus – štai ko mums, vakariečiams, reikėtų išmokti.
Rytiečiai pradeda nuo pareigos, mes pradedame nuo malonumo. Netgi dvasinėse praktikose vakariečiai ieško malonumo. Tačiau Rytuose pareiga virsta ir malonumu, o Vakaruose niekaip neišsprendžiamas malonumo ir pareigos konfliktas. O juk dar antikos mąstytojai sakydavo – jeigu tavo gyvenime pareigos bus malonios, tavo užduotis bus atlikta.
Tačiau to neišmoksime mėnesį pakeliavę po Indiją. Turizmas tėra masinantis būdas užpildyti tuštumą ir idėjų stoką.
– Bet juk kaip tik sakoma, kad kelionės padeda žmogui keistis – ypač kelionės ten, kur žmonės visai kitaip gyvena.
– Jei tu blaiviai suvoki keliavimo džiaugsmą, tai yra smagu ir naudinga. Bet dažnai keliavimas keičia idėjų stoką. Sovietmečiu žmonės savo gyvenimą turėdavo sukurti kalbėdamiesi virtuvėje. O dabar gali nuvykti prie Maču Pikču, atlikti turistinį ritualą ir įsivaizduoti, kad tavo gyvenime kažkas maloniai nepataisomo atsitiko.
Yra visa turizmo sistema, kuri tau pasako, ką turi pamatyti. Tas pliusiukų žymėjimasis yra savotiškai smagus – kaip užduočių mokykloje sprendimas. Tačiau tai ir rodo, kad į visą aplinką mes žvelgiame kaip į sau patogią. Mes tarsi išprievartaujame kitą kultūrą. Nematome nei unikalių vietų, nei unikalių žmonių, kurie nepriklausomi nuo mūsų pačių istorijos.
Nedaug žmonių geba sau pasakyti – žinau, kad nieko nežinau. Tai yra būdas nugyventi gyvenimą autentiškai.
– Kaip įmanoma pakeisti mąstymą ir žinoti, kad būtent taip gyventi yra teisinga?
– Iš tikrųjų pasikeisti yra sunku. Saugumas yra malonus, ir žmonės vengia keistis. Žmogaus prigimtyje įspausta mažesnių sąnaudų ir kuo greitesnio pasitenkinimo siekiai. Norėdamas tobulėti turi pasitikėti kita patirtimi, ir tada ta patirtis tave pakeis. Tačiau suveikia gynybinis supermechanizmas: geriau jau būsiu kiek nepatenkintas savo gyvenimu, bet manęs niekas neminkys.
Tu sakai, kad gyvenimas yra kančia ir pradedi pykti, kad gyveni. O jeigu paklaustum, kokia yra kančios prasmės? Štai aš nelabai galiu įsivaizduoti kokybiško gyvenimo be kartėlio. Nyčė pasakytų – kvailelio gyvenimas.
Tačiau nėra taisyklių, kurios nurodytų, kad darydamas tą ir tą būsi geras žmogus. Tiesa neauga kaip grybas miške. Kuo pasitikėti? Manau, kad žmonija nieko geresnio neatrado, kaip tam tikras dvasines tradicijas, kurios šiandien kartais vykusiai, kartais nevykusiai sumoderninamos.
Visi tvarkingi eksperimentai su savo gyvenimu, pavyzdžiui, mankšta, įsilieja į gyvenimo struktūrą ir nieko nepakeičia. Labai naudingas dalykas gali būti idiotiški eksperimentai. Įsivaizduok, kad nusprendi kasdien vienuoliktą valandą nueiti ant kokio nors tilto ir pasižiūrėti į upę. Visiškai kvaila užduotis šiuolaikiniame miesto triukšme ir tempe, dėl kurios gal net teks išeiti iš darbo.
Tačiau toks dalykas visiškai pakeistų dienos struktūrą. Jau kokią penktą dieną gyvenimas pradėtų tarsi lakštais kristi. Atsirastų ritualai – kelionė į vietą, vaikystės atsiminimų priepuoliai, metų laikų ritmo pajauta, vaizdo kaitos, kuri vyksta toje upėje, stebėjimas. Atsirastų kitokia tvarka, o su ja – gyvenimo visumos patirtis ir gal ramybė.
– Kaip jūs pats atsakėte sau į klausimą apie gyvenimo prasmę?
– Mane nuo pat pradžių domino religinė tematika – ne bažnytinė teologija, greičiau tam tikros sunkiai įvardijamos patirtys. Ilgą laiką nesupratau, kodėl tai mane taip masina, kol neatsirėmiau į paprastą apibūdinimą – religija liudija rimtų dalykų egzistavimą. Jei turi gyvenime tai, ką rimtai priimi – vadinasi, esi religingas.
Įvairios šiuolaikinės kultūros apraiškos liudija visišką rimties nebuvimą, net panieką rimtumui. Tai – nauja, ciniškoji sekuliarumo atmaina, visiškai pamiršusi, kad ir juokas, ir cinizmas yra pakankamai rimti dalykai.
Net akademinė filosofija savo postmoderniame būvyje pradeda traktuoti rimtį, kaip ydą. O man atrodo, kad ir filosofija, ir kūryba kvepia religine rimtimi – tokia laukimo įtampa, kurioje laukdamas jau dalyvauji.