Sparnuotos frazės (kartais patogu suimti daug į saują...)

(Mindaugas ir Briedis geria rūsyje... viršuje šurmuliuoja šventė...)

MINDAUGAS: Girdi? Nepakvietė - pamiršo...

BRIEDIS: Che, nepakvietė - atsimena! 

(tą vakarą draugai pasidalino gyvenimo detalių apibendrinimais...) 

Baigta - Pradžia.

Prasikaltę padaro daugiau.

Akys prašviesėja, kai sužinai – Jėzus buvo vyresnis nei manyta, kai išėjo.

Ją pamačius pasigirsta garsas kaip kandant obuolį.

Vaikai atsako į visus klausimus.

Kietas, o mėto monetą.

Ji nesikeikia patalpoje, kurioje yra vaikų. Jis keikiasi tokioje, kurioje jų bus.

Taip dera žodžiai su darbais: tiek prisidirbai, kad nėra ką ir pasakyti.

Vaikiška vestuvinių saldainių dieta.

Ką pasiekiau gyvenime? – gana įdomią vidinę būseną.

Žmogus blogį sukūrė, kad nereikėtų rodyti tiesiai į save.

Nenusivalysi rankų glostydamas vaikus.

Jos skaisti tik oda.

Namo? Aš ten buvau.

Pažadas valdo pasaulį.

Viskas išsipildė, tik ne svajos, o baimės.

Vėjau, ar suskaičiavai, kokiu greičiu krenta sakuros žiedai?

Paskyriau gyvenimą savo genialumo sklaidai, o šiandien tyrinėsiu, ar dar noriu gyventi.

Muzika nuotraukoms: projektas „žvėris“.

Per tavo plaukus tik išvengiau mirties.

Tu iš tos medžiagos, iš kurios poezijos nenuausti.

Tavo šypsena niekada neužslenka ant tavo akių.

Kaip greitai krenta mano žiedai į žemę, bet kai laistau sėklą, prasmengu skradžiai.

Meilės lygtys – jai tas pats, jam pats tas.

Sniegas, kurį kartu bučiavom, ar jis šiais metais bus?

Nematuosiu šeimos burnom, laiko stiklinėm, draugų galvom, erdvės nakvynėm.

Suvedžiotas senų išminčių, knygose paliko gražiausius kalendoriaus lapelius.

Gatvės ne upės, jos ratu – mūsų nešvarus vanduo grįžta džiaugsmingu fontanu.

Laikas sustatė jų bėgius šalimais, bet greta.

Rankovėje tikra dar liko atgaila, aš kirsiu ja.

Jei kada prisieksiu ir atsisuksiu, tai ranką pakels ši valanda.

Nereikėjo atleist prieš atleidžiant pro duris.

Medžiotojas berniukas užspaus aukos meilės centrus. Nepyk ant jo, Dieve, juk tėvai aukštai slėpė žaislus.

Veidas kaip nenusirengus, net negulus.

Praviros lūpos, kaip palinktos bėdoje durys.

Pastalės džinas – bus visagalis jei iš butelio išlys.

Kai aš kažko ieškojau, ji pasiversdavo į ją.

Nors nevalia palikti veido anspaudo ant stalo, aš žinau kaip viskas bus.

Išorinių santykių kanalais pasieksim vidaus organus.

Tikrai mokiausi skaityt ne tam , kad tave ir kitus migdyt, dukryt.

Svetimos lubos čia ir dugnas ir dangus, mergyt.

Jis toks vienišas, kad net valydamas dantis netaupo vandens.

Jis matė kaip keičiasi kūnai, bet ne dangaus, o po mūsų karūnom.

Virš vežimėlio sensta veidai, išmoksi vaikščiot net per vandenį, bet kur krantai?

Tavo valia prieš mano tėvų aistrą.

Kai jinai čiaudėja, jis nebesako „į sveikatą“, o poliruoja automatą.

Persiškos akys lietuviškam šaltyje: nieko nenusimato, todėl taip trumpai.

Nors ant menčių, o vietoj lubų dangus, save liest šiukštu.

Gero poeto barzda kaip laisvė, blogas ardo skruzdėlyną ir žiūri, kas bus.

Lipam vienas ant kito, kad pastatyt Bažnyčią.

Iškeltas kūdikis sugriebs Jo šydą, tarsi netyčia.

Neplauk langų – aš čia piešiu.

Ji žiūri, tarsi rakina duris.

Jis primena vaiką, bet tik savo žiaurumu.

Laukti, tai ne tas pats, kas džiaugtis pabaiga, juk lauki ir žmogaus, kuris šalia.

Aš pabudau nuo keiksmažodžių lauke, mano namas ugnyje, užtai visa šeima greta.

Matėsi, gera iš akių ne iš akies, linksma iš širdies, ne iš peties.

Ko gaila, kai išaugi rūbus, juk ne rūbų.

Negali valgyt, jei ne ant palangės.

Gyvenimas vėl nuoboduliu baus, kaip miegamojo sienos iš vidaus.

Vėliau jis priprato, tiksliau, pamiršo. Paliko laiką spręst už save.

Ne kaip klajoklis, o kaip žemdirbys, plečiu žemes kaip tamsoje akis.

Bundant buvo meilei šansas, bet vėliau pabudo jis.

Vaikai tėvam pamoja, kad nereiktų numot.

Kai kūnas buvo toks stangrus, kad prasiskverbdavo į plyšį tarp dienos ir tarp šviesos.

Jaunystės aromatas, vėliau kvapas ant kvapo.

Vieną dieną pasikeitė, vieną naktį liko toks pat.

Taip atsiprašyt, kad neklaustų už ką.

Jausmas, kad nepavyko, bet skausmas, kad patiko. 

Aistra vienuolės, slaugant karščiuojančią draugę.

Bando prisiminti, kur užsikrėtė ir vėl patiria malonumą.

Kai veidrody viena akis, neišeina pamerkt.

Vardas redakcijai girdėtas, bet vargu ar žinomas.

Suklupę prie kalbos ir palikti, kaip šunys prie krautuvės.

Ir stovim taip kaip žolės šiam arbatinyje.

Dar žiojosi po paskutinę, bet akimirką už mirtį ankstėliau gerklės užtino.

Juk eketė į plotį tik siaura.

Kaip vėjo draskomas per liūtį medis – kaip nesijaustų, o pažiūrėt gražu.

Tai taip pat lengva, kaip pamilt kirpėją.

Smerkdamas nusikaltėlius, noriu laimėti tyro laiko, bet ilgiuosi nusikaltėlių leidžiamo.

Meilė tik per advokatą. 

Jiems pasirodė, kad tik pasirodė.

Toks vyras kaip ne koks vynas: yra tikslus laikas atidaryti. Bet ir ji nepėsčia: kol neišniekinta, tol nepagimdys.

Nuovargio šalyje save pamiršau.

Šalia aiškiai spjauta – ne visi per vandenį vaikšto.

Varlė niekuo nevirsta – ji bučiuotis mėgsta.

Pasigailėjo kurmio dėl dviejų dalykų: pirma, gyvūno akys dienos šviesos neregėjo, antra – šakių neturėjo.

Buvo mylimas, o dabar nori tik būti. Ir, jei galima, greta, o ne šalia.

Buduarai verti memuarų.

Kam rytas, o kam namo norisi.

Nors ji nederina spalvų, aš jai prie veido taip tinku.

Mane ant kojų, tai ne piramides pastatyti.

Ką padaryti niekad nevėlu? – nusiimti šarvus.

Aš iš tų, kur karuselėje moja ne tik savo vaikams.

Velniop tokią prabangą dabar ir mano mirties valandą.

Aš aprašysiu žodžiais, kaip numarinau kūną, nutildysiu kalbą brisdamas į patį kūno liūną, o pats į krūmus.

Jie skyrėsi nuo kitų, nes bijojo ne rytojaus, o vakar dienos garų.

Jų gyvenime nieko rimto ir tai rimta, mintys juokingos ir tai nejuokinga.

Kai stambėja raštas artėja kraštas.

Kai turėdavo antklodes, pamiršdavo žibintus.

Teisingos orientacijos, bet dieną kaip Grįžulo ratais namolei parsirasti.

Paralyžuoto nepasidalina šitos slaugės.

Kas tas „viskas“, nuo ko taip pavargau?

Valios palydėtuvės operacinėje.

Laikytis nepadoriai saugaus atstumo.

Kiek reikia nuodėmės, valios ir nevilties, kad sesulę paliest.

Išbarsčiau šonų kaulus, subliuško krūtinė ir širdį užgesino.

Gavo mėnulio smūgį.

Svetimo kambario rankovė atraitota.

Diena dar po rytojaus, kaip už kliūties duobė.

Sąmokslą girdėt tik atsiklaupus, todėl miegančiam man uždės senio kaukę.

Ar Šukės apatiniuose atneša laimę?

Vietoje vėjo tau veidą nugairinsiu.

Daug gyvenime pasiekė, bet būtų dar daugiau, jei tik palietus...

Gailėtis – štai kur galvą nusverianti taip sunkinanti aplinkybė.

Atsigulsime, jei vienas kitą praleisim, iškepsime, jei nemalsim.

Į klausimą „kaip gyveni?“, aš atsakau nurodęs vietą.

jis pervestų, jei būtų kas daugiau nei iškamša, skirta tik imituot nusikaltimą

Poezija - namai, kur užeini, kai kas sugenda.

Jei netelpa vaikų darbeliai, tai ne vaikų darbų, o namų bėda.

Kosmonautų nuotraukose žemė šypsosi kaip tu, žemaite, mano Liza.

Kamera nukreipta į skulptūrą.

Sušilo ne nuo ugnies, o nuo kūrimo.

Nubėgo vandenys mano akių. 

Negyvenamoje saloje kasdieną kitas vardas.

Informacija atvykusiems: šiame pasaulyje grožis kovoja prieš gėrį.

Junti, kad jau ne vėluoja, o neateina...

Laikas gydo klaidas ir nesėkmes, ne neišsipildžiusias svajones.

Pats save apsitarnausiu, bet tik, kad tu nesugadintum. 
Kas mane supranta, tas ne geresnis