Šmaikšti etikos istorijos chronologija

• Mozė (XIII a. pr. m. e.) atneša gerą ir blogą naujieną. Geroji – nusiderėta iki dešimties įsakymų, tačiau yra ir blogoji – svetimavimas liko.

• Konfucijus (551- 479 pr. m. e.) suvokia, kad žvirblis rankoje trukdo išsipūsti nosį. 

• Gautama Buda (563-483 pr. m. e.) po 49 meditavimo dienų nusišypso jau kaip nušvitusysis.

• Sokratas (469-399 pr. m. e.) renkasi tarp pinigų ir išminties, pasirenka išmintį ir tuojau pat gailisi, kad nepaėmė pinigų.

• Platonas (427-347 pr. m. e.) interpretuoja šešėlių oloje žaismę kaip ilgos ir šaltos istorinės žiemos pranašystę, tačiau nepaisant prasto apšvietimo, pastebi vaikinų grožį. Taigi, nors seksualinius santykius išranda graikai, pritaikys juos priešingoms lytims jau romėnai.

• Aristotelis (384-322 pr. m. e.) paklaustas gatvėje, kokio amžiaus jo vaikai atsako, „teisininkui penkeri, o gydytojui septyneri“.

• IV a. pr. m. e. gimsta stoikų judėjimas. Jų susirinkimuose ypač prastai jaučiasi pertraukose pasirodantys artistai. 

• Apie 0 metus Jėzus skelbia meilės doktriną, žmonės prašo stebuklų. Jėzus atšaukia naujų įsakymų pristatymą ir pasilieka pirmus dešimt nemokamai.

• Šv. Augustinas (354–430) pavargsta nuo mergišiaus įvaizdžio, susieja nuodėmingumą su seksualumu, taip nulemdamas XX sekso kultą.

• Tomas Akvinietis (1225-1274) užbaigia eilinį traktatą, griausmingas balsas iš dangaus sugriaudžia „NEĮTIKĖTINA“, Tomas Akvinietis atsako, „čia dar tik šiaudai...“.

• Grupė dzenbudistų (XII a.) pasiūlo vaikui, turinčiam ledų valgyti dar, o iš neturinčio pagrasina atimti. Dzeno meistrai švyti, vaikai verkia.

• T. Hobsas (1588-1679) nervingai šmaikštauja su sudužusio laivo įgula negyvenamoje saloje.

• B. Paskalis (1623-1662) žirgų lenktynėse pastato visas santaupas už ristūną vardu „Mon Deu“ ir pralaimi.

• B. De Spinoza (1632-1677) deda visas pastangas įrodyti etiką geometrijos būdu, o užsidirba ekskomunikaciją.

• Išmėtęs visas duonos atsargas, D. Hiumas (1711-1776) daro išvadą, kad sviestu tepė ne tą pusę.

• I. Kantas (1724-1804,) pavargęs būti vadinamas „pedantiškuoju vokiečiu“, bando pasikeisti pilietybę.

• D. Bentamas (1748-1832), būdamas demokratas ir hedonistas, susimąsto, ar nebūtų puiku demonstrantų sadomazochistų malšinti pasiųsti sadistų greitojo reagavimo būrį.

• D. S. Milis (1806-1873) primena vienišai moteriškei, kad sėdėjęs už žmonos nužudymą vyras bent jau tikrai bus vienišas.

• Č. Darvinas (1809-1882) parodo, kad moksle laimi ne idėjos autorius, o sugebėjęs įtikinti pasaulį.

• A. Šopenhaueris (1788-1860) eiliniame restorane pareiškia, kad „maistas čia itin prastas ir ... begėdiškai mažos porcijos“.

• 1900 m. miršta F. Nyčė, Dievas miršta po šimto metų, širdžiai neatlaikius sąžinės priekaištų. 

• Z. Froidas (1856-1939) paprašo žmonos paduoti druską, bet ištaria „tu sugriovei mano gyvenimą“.

• D. E. Muras (1873-1958) svarsto, ar jei žmogus stengėsi, kad jam neapsisektų ir jam tai pavyko – pasisekė jam ar ne?

• Ž. P. Sartras (1905-1980) meta filosofo karjerą ir įsidarbina padavėju.

• A. Kamiu (1913-1960) įsitikina, kad papasakojus nevykusį pokštą miške niekam negirdint, jis tebėra nevykęs.

• M. Heideggeris (1889-1976) pasijunta tikrai gyvenąs tik pradėjęs be perstojo galvoti apie mirtį.

• S. de Bovuar (1908-1986) parašo feministinės etikos manifestą „Antroji lytis“, kurią garsus leidinys „Le Monde“ pavadina „moterų paistalais“.

• A. J. Ajeris (1910-1989) – restorane paklausia, kaip paruoštas jam patiektas viščiukas ir susimąsto, padavėjui atsakius: „nieko ypatingo, tiesiog jam buvo pasakyta, kad šiandien mirsiąs“.

• Du gėjai (XXI a.) pastebi nuostabią blondinę, tuomet vienas atsidūsta kitam: „tokiais momentais aš svajoju būti lezbiete“.